Biglių kalytės Aizos šeima siunčia svarbią žinutę: apie gyvūnų dovanojimą negali būti nė kalbos

Spalio pradžioje, artėjant Pasaulinei gyvūnų globos dienai, Vilniaus viešajame transporte ir lauko ekranuose pasirodė švietėjiškas filmukas „Gyvūnas – ne dovana“. Tai Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pastangomis ir LKD Mokymo centro komandos idėjomis įgyvendintas bendras gyvūnų gerovės projektas, kuriuo siekiama stiprinti gyvūnų augintojų atsakomybę. Priminsime, jog 2022 metus Seimas paskelbė Gyvūnų gerovės metais.

Trys „gyvosios dovanos“ – triušis, katinėlis ir šuo – susibūrė į komandą, kad primintų žmonėms svarbiausią pareigą – augintinį turime rinktis labai atsakingai.

Viena filmo „herojų“, biglių kalytė Aiza, į filmavimą atvyko net iš Panevėžio. Sugaišo gerą pusdienį, bet neatrodė pavargusi. Žmonių šypsenos, pagyros ir šuniški skanėstai jai teikė džiaugsmą.
Laimės Purslai Aiva, trumpiau Aiza, gimė per Tris karalius. Simboliška: puiki dovana gyvūnus mylintiems žmonėms.

Žiemą Aizai sukaks dveji metai, ji yra Baltijos jaunimo čempionė, Lietuvos, Latvijos, Vengrijos, Slovėnijos čempionė. Aiza taip pat sėkmingai dalyvauja kraujasekių šunų varžybose ir turi III laipsnio „darbinį diplomą“. Šie pasiekimai – vyresniosios Valikonių dukters Ugnės, Panevėžio ,,Saulėtekio“ progimnazijos aštuntokės, nuopelnas. Ugnė skiria daug laiko Aizai, veda ją į dresūros pamokas, demonstruoja šunų parodose.

„Šuniuką turėti labai norėjau ir aš, ir vyresnioji dukra. Aš užaugau be šuns, mano tėvams atrodė, kad šuo ir daugiabutis yra nesuderinami dalykai, – Aizos įsigijimo istoriją prisimena trijų dukrų mama Aida Valikonienė. – Kad galėtų turėti augintinį, mūsų vyresnioji dukra savo tėčio prašė dvejus metus. Jo nuomone, jeigu norim augintinio (aš ir dukra), pirmiau įsigykim katytę, o vėliau bus galima pasvarstyti dėl šuniuko“.

Taip ir įvyko: prieš ketverius metus Valikonių šeimoje atsirado britų trumpaplaukė silver tabi Puma. Kadangi su katės auginimu viskas sekėsi puikiai, praėjus dvejiems metams, šeima įsigijo šuniuką.

„Dukra planuoja tapti veterinare, labai domisi gyvūnų priežiūra, dresavimu. Peržiūrėjo daugybę televizijos laidų, domėjosi, kaip spręsti augintinio elgsenos, kasdienės priežiūros problemas, – prisimena panevėžietė. – Turime tris dukras, tad renkantis šunį prioritetas buvo, kad augintinis būtų draugiškas vaikams. Nors gyvename name, norėjom vidutinio dydžio šuns, tik vyresnioji dukra norėjo didelės veislės augintinio. Pradėjom svarstyti apie biglį, kuris ir draugiškas, ir gražus. Suradom gerus biglių draugus – Sigitą Čelkevičienę-Žilinskę ir jos vyrą Raimondą, jie davė daug patarimų, taip pat ir perspėjo dėl biglių krečiamų išdaigų“.

Dar prieš įsigydami biglį Valikoniai žinojo, jog šios veislės šunys yra labai judrūs, energingi. Žinojo, kad reikės su bigliu daug vaikščioti, bet, pasirodo, šeimai būtent ir trūko aktyvesnio gyvenimo ritmo.

Dabar biglytę Aizą jie vadina šeimos laime, o šeimos „galva“ net pavadina saulute, atnešusia ne tik šilumą ir džiaugsmą į namus, bet ir naujų draugų bei kelionių.

Paklausta, kaip Aiza jautėsi aktorės – gyvosios dovanos „kailyje“, atsako, kad visų nuostabai, ji nebuvo „bigliška“. Nekrėtė išdaigų, klausė komandų, nesunkiai „susitelkė į vaidmenį“.

„Negali būti kalbos apie šuns dovanojimą, juolab vaikams po eglute... Tai turi būti atsakingas visos šeimos, ypač tėvų, sprendimas,– pabrėžia Aizos šeimininkė. – Šeimoje turi būti išankstinis susitarimas, kas vedžios, rūpinsis šunimi. Mums nesuprantama, kaip galima po metų grąžinti arba parduoti savo šeimos narį! Jeigu įsigijai, turi būti su augintiniu iki paskutinių jo gyvenimo minučių. Tokį požiūrį turi ir mūsų dukros Ugnė, Goda ir Luknė – atsakomybė svarbiau už viską“.

Spalio 9 d. Lietuvos kinologų draugija Vilniaus Vingio parke vėl organizuos tradicinę gyvūnų mylėtojų šventę, skirtą Pasaulinei gyvūnų globos dienai paminėti. Ateikite su savo augintiniais, sužinokite dar daugiau apie gyvūnų teises ir šeimininkų pareigas, dalyvaukite konkursuose, laimėkite prizų.