Dalmatinų veislės šunys Dalią tiesiog užbūrė: kai namuose buvo gedulo nuotaika, jie atsiuntė svarbų ženklą

Dalmatinų veislyną turinčią Dalią Mudėnienę šunys lydi nuo pat mažens. Vaikystėje jos auginta kalytė Šarlytė, nors ir mišrūnė, buvo balta su juodomis ausytėmis ir dėmėmis aplink akis. Taip sutapo, kad išvykus studijuoti ir sukūrus šeimą, augintinio ieškojusios moters dėmesį patraukė dalmatinų veislė. Tačiau anuomet D. Mudėnienė dar neįtarė, kokia gausybė dėmėtų šunyčių vieną dieną gyvens jos namuose.

Atsisveikinimas su augintiniais visuomet buvo skausmingas

Kaip pasakoja dalmatinų veisėja, tuo metu, kai ieškojo augintinio, dar neturėjo interneto, todėl paieškos vyko kiek kitaip, nei esame įpratę šiandien.

„Tai tiesiog tuose popieriniuose laikraščiuose skelbimų pradėjome ieškoti, žiūrinėti. Netyčia radau skelbimą – parduodame dalmatinų šuniukus. Na, ką – nuvažiavome pasižiūrėti. O ten toks tvartas, ne tvartas, sandėliukas, ne sandėliukas. Tamsu, atidaro duris – ir išbėga ten, kaip tame filme, žinote, tokie visi, kaip mano dabar. Ir viena kalytė prie manęs pribėgo, kojytes kelia ir į akis žiūri. Taip užbūrė, kad aš ją pasiėmiau ir sakiau – va, viskas, šita mano. Ir išsivežėme“, – prisimena D. Mudėnienė.

Pirmoji jos dalmatinų veislės augintinė nugyveno 14 metų. Tuomet šeima turėjo dar vieną augintinę, kuri, sulaukusi 12 metų, mirė nuo širdies smūgio. Dalia prisimena, kad atsisveikinimas su augintiniais visuomet buvo be galo skausmingas.

„Mane užklupo didžiulis skausmas – šuns netektis. Tai man ir draugės, ir giminaičiai visi sako – ar tu beprotė, taigi tai ne žmogus, tai yra šuo. Bet aš visada labai tą išėjimą sunkiai išgyvenu. Būna gedulas ir tiesiog nieko negaliu galvoti, nieko negaliu daryti. Tai kai mano paskutinė augintinė iškeliavo, nusiraminimui pradėjau iškart ieškot šuniukų. Ir aš suradau, kad gimę šuniukai tą pačią dieną, kai mano ta kalytė iškeliavo. Suprantate, man tai buvo toks ženklas: taip, čia mano šuo ir aš turiu jį pasiimti“, – sako D. Mudėnienė.

Moters širdį pavergusi kalytė buvo iš Lenkijos. Vėliau D. Mudėnienės vyras pastebėjo gražų šuniuką kitoje šalyje, todėl nutarė gyventi su porele dalmatinų – patele ir patinu. Taip namai, kuriuose dar neseniai tvyrojo slogi nuotaika netekus augintinės, pamažu prisipildė žaisminga dalmatinų energija – ir tai buvo tik pradžia.

Auginant šuniukus, gyvenimas pilnas ne tik mielų rūpesčių

Iš šalies gali pasirodyti, kad gyvenimas veislyne visuomet lengvas, linksmas ir gražus. Kaip sako D. Mudėnienė, kartais būna, kad draugės atvyksta pasidžiaugti geromis emocijomis, kuriomis trykšta maži šuniukai. Tačiau tai ne tik malonumas – tuo pačiu tai ir didžiulis darbas.

„Mūsų diena dažniausiai prasideda pusę 7 ryto. Šuniukai pradeda iškart kapstyti duris, cypti – tada žinau, kad jie nori pabėgioti, jie nori valgyti. O didžiausia problema yra ta, kad aš esu baisi pelėda. Aš iki kokių, būdavo anksčiau, pusės pirmos, net kartais iki pusės dviejų čia vis kažką veikiu, o po to iki dešimtos miegu. Tai man dabar yra toks sunkus periodas“, – sako D. Mudėnienė.

Šuniukų gimimą Dalia priėmė konsultuojama veterinarijos gydytojos, o pirmąjį mėnesį kartu su keturkojų šeimynėle miegojo jų kambaryje. Veisėja pažymi, kad namai turi būti pritaikyti mažų šuniukų smalsumui, nes jie viską tyrinėja nežinodami, kokie pavojai gali tykoti.

„Jie atkrapštė lovatiesės apsiuvą ir pasidarė tokia kilpa. Aš laiku nepamačiau ir vieną sykį girdžiu, kad kažkas ten vyksta. Kalytė pas mane atbėga – ir pirmyn, ir atgal. Ir nueinu pažiūrėti – įkliuvus galva vieno šuniuko. Jeigu aš būčiau laiku nesureagavus, maža kuo būtų pasibaigę“, – sako veisėja.

Maži šuneliai turi savo rutiną, kurią puikiai jaučia. Mažieji dalmatinai šeimininkei tuoj pat primena, jei ji būna kažką pamiršusi.

„Jeigu tik laiku nepaduosi maistelio – oi, koks triukšmas, kaip jie visi šaukia, rėkia. Ir tiesiog kai jie auga, plečiasi jų noras pažinti pasaulį, va, pradeda jau ir į lauką norėti eiti, ir kitur visur įlįsti. Ten pradarai vonią, jiems būtinai kažkur įsisprausti, įlįsti, viską apžiūrėti. Tai tiesiog yra normalu – jie auga, tobulėja. Ir kuo jie didesni, tuo sudėtingiau su jais. Sulaukę beveik trijų mėnesių, jie pradeda peštis tarpusavyje, jau atsiranda tie bandos instinktai, konkuravimas. Jeigu anksčiau jie žaisdavo gražiai, su žaislais, tai dabar jie vienas kitam už kailiuko, už ausyčių – ir jau reikia žiūrėti“, – pasakoja D. Mudėnienė.

Nuo pat mažens šuniukai yra mokomi nedergti namuose ir valgyti tam tikru metu. Tačiau vertingiausia pamoka, anot D. Mudėnienės, yra ryšio su žmogumi kūrimas.

„Mes su jais bendraujame, kalbame, ir ant kelių palaikome ir paglostome. Aš vakare, – vyras juokauja, – eini pasakėles pasekti. Taip, aš einu jiems pasekti pasakėles. Pamaitiname, aš nueinu pas juos į kambarį, atsisėdu ant jų guolio, jie visi mane apstoja. Aišku, jie ten pešioja mano kažkokius siūlus, visą laiką kažkoks bendravimas vyksta. Aš juos glostau, su jais kalbuosi ir jie tiesiog pradeda snausti. Aš juos užmigdau, užgesinu šviesą. Viskas. Jie turi tą nuolatinį ryšį ir bendravimą su žmogumi. Jie tiesiog tada į žmogų žiūri jau ne kaip į kažkokį kitos rūšies atstovą – tiesiog žmogus jam kaip mama“, – sako ji.

Dviejų vienodų dalmatinų nėra: ši taisyklė galioja ne tik išvaizdai

Dalmatinai gimsta balti, o juodos dėmės ant jų kailio išryškėja tik vėliau. Dviejų vienodų dalmatinų nėra, tačiau tą patį galima pasakyti ne tik apie jų išvaizdą, bet ir charakterį.

„Vieni labiau linkę pavalgyti ir pamiegoti, ramesni tiesiog, jie mažiau juda. Bet su tais irgi bėda, kad jie gali pradėti tukti, jeigu jiems ten vien valgyti ir miegoti. Dalmatino veislė ypatinga tuo, kad jam būtinai reikia išsibėgioti, jam reikia išlieti energiją. Jeigu pasiimsi dalmatinuką ir tiesiog tiktai bute ir tik ant sofos, trumpam ryte ir vakare praeini kažkokį maršrutėlį ir grįžti namo – netinka tokie žmonės, ne. Jiems tada reikia kažkokio ramaus šuniuko, o dalmatino reikia energingiems žmonėms, kurie mėgsta aktyvią veiklą. Pavyzdžiui, labai puiku būtų išmokyti dalmatiną bėgti paskui dviratį – jis labai gražiai bėga“, – sako D. Mudėnienė.

Todėl renkantis šuniuką reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į išvaizdą, bet ir charakterį. Ir ne tik – D. Mudėnienė pažymi, kad šunį besirenkantis žmogus turi nepamiršti ir emocijos.

„Tiesiog tarp žmogaus ir šuns turi būti emocija. Jeigu nebus emocijos – tai nieko nebus. Aišku, pripratus galbūt ir bus, bet pradžioje turi atsirasti ta simpatija kažkokia, kaip kad man nutiko su ta pirmąja. Meilė iš pirmo žvilgsnio“, – sako D. Mudėnienė.