Namuose – triušiai ir šuo
Kartu su gyvenimo draugu Kornelija namuose augina dvi triušytes Spirgę ir Bruknę bei kalytę vardu Juodrė, kuri prie triušiukų kompanijos prisijungė vos prieš keletą savaičių. Kadangi triušiams yra vos keturi mėnesiai, o šuniukui tik du su puse mėnesiai, pašnekovė juokauja, jog jos augintiniai tarsi maži vaikai, su kuriais reikia kantrybės.
„Triušiai į mano gyvenimą atėjo prieš kokius 7 metus, kai tuometiniam savo draugui nusprendžiau gimtadienio proga padovanoti dekoratyvinį triušį. Su jais pirmą kartą iš arti susipažinau pas savo pusseserės vyro mamą, kuri augino jų tikrai daug. Kitaip nei šunys triušiai neskleidžia jokio specifinio nemalonaus kvapo. Jie yra nepaprastai švarūs gyvūnai, kurie nuolat rūpinasi savo išpuoselėtu kailiuku ir maloniai kvepia šienu. Todėl, tiesą sakant, pati labai užsinorėjau auginti triušiuką.
Draugo gimtadienis buvo tik pretekstas, nes turbūt giliai viduje žinojau, kad galiausiai triušiuką perimsiu auginti pati. Taip ir nutiko. Santykiai greitai nutrūko ir buvau paprašyta perimti triušytę Simbą. Ji su manimi gyveno šešerius metus ir padėjo psichologiškai sudėtingiausiu gyvenimo laikotarpiu savo švelnumu, dėmesiu, sklindančia atpalaiduojančia ramybe ir kasdien praskaidrindama nuotaiką savo juokingais džiaugsmo šuoliais į viršų, vadinamaisiais binkiais“, – prisiminė K. Jasiūnaitė.
Po šešerių metų pirmosios savo triušytės Kornelija neteko dėl netikėtai užklupusios ligos, tačiau „Delfi Plius“ laidos „Drąsiai“ vedėja sako, kad tuomet išmoko ir svarbią pamoką, jog nereikia pasikliauti viena nuomone. Aklai tikėjusi vienu veterinaru ji šiandien mano, kad reikėjo paklausti bent keletos specialistų nuomonių. „Daugiau tokios klaidos niekada nebedarytume. Rekomenduoju ir visiems skaitytojams nesikliauti tik vienu gydytoju tiek kalbant apie jūsų pačių, tiek apie augintinio sveikatą. Praėjusią vasarą žvėriškai skaudžiai išgyvenau šią netektį. Jaučiausi lyg praradusi sielos draugę.
Tuo metu maniau, kad jokiu būdu daugiau nebeturėsiu triušių. Tik šunį. Tačiau praėjo keli mėnesiai, ir su draugu supratome, kad triušiukai yra tiesiog fantastiški gyvūnai, todėl ėmėm ir nusipirkome net du! Tik šįkart jau su kilmės dokumentais“, – sakė ji.
Nuo laidų iki... namų sienų
Kornelijos pasiteiravus, kokias išdaigas paprastai krečia jos triušiai, ji sakė, kad dažniausiai jos viską graužia, o namuose buvo sugraužusios daugybę laidų, tapetus ir net pačias namų sienas. Dabar turėdama patirties visiems, kurie svajoja namuose auginti triušius, Kornelija pataria įrengti jiems skirtą erdvę, kur nebūtų jokių laidų ar tapetuotų sienų.
„Kalbant apie triušius, įdomu tai, kad jie gali būti dresuojami, lygiai taip pat kaip šunys! Pasaulyje vyksta nemažai įvairių varžybų, kur triušiai paklusniai šokinėja per kliūtis ir tuo labai mėgaujasi. Simbą buvau išmokiusi apsisukti aplink save ir tada duodavau obuolio ar morko gabaliuką. O Spirgę ir Bruknę išmokėmė peršokti savo tuneliuką, apsisukti aplink save ir užlipti ant mūsų. Skiriant triušiukams laiko jie sparčiai mokosi. Tačiau žavu tai, kad jie kuo puikiausiai moka pabūti ir vieni. Tik svarbiausia jų neuždaryti į ankštus narvus. Jiems reikia erdvės šokinėjimui ir lakstymui. Jiems yra reikalingas kilimas, kad pėdos turėtų sukibimą su grindimis, nes jų pėdutės yra itin švelnios “, – savo žiniomis dalijosi K. Jasiūnaitė.
Tačiau nepaisant visų ausuotųjų išdaigų ir rūpesčių neseniai šiuose namuose įsikūrė ir Šiba Inu veislės šuo. Pasak pašnekovės, ji visuomet svajojo apie japoniškos veislės šunį Akita Inu, tačiau kadangi jis yra tikras milžinas ir tokį didelį šunį būtų sunku auginti bute, ji pasirinko kiek mažesnės veislės augintinį. Kaip pasakojo šunelio šeimininkė, ši veislė pasižymi ypatingu intelektu, ramybe ir puikiai supranta savo šeimininką.
„Pirma savaitė tikrai nebuvo lengva. Juodrei reikėjo išmokti pabūti vienai, tačiau dvi dienos ir mūsų kantrybė davė vaisių – dabar ji jau gali labai puikiai būti viena nelodama ir gailiai neinkšdama. Žinojau, kad Šiba Inu šunys išsiskiria selektyvia klausa. Taip pat visa aplinka mus siaubingai gąsdino, kaip bus sunku, bet dabar suprantu, kad nereikia klausytis kitų nuomonių.
Šuo buvo neramus tik pirmą naktį, tačiau labai neilgą laiką – visomis kitomis naktimis Juodrė miega kaip kūdikis, kas yra visiškai nuostabu. Socializuojame ją nuo pirmos dienos, kasdien vežiojame automobiliu į ne maisto prekių parduotuves, pas mūsų šeimas, todėl matyti skirtingus žmones jai jau natūralu ir net nekyla pagunda cypauti ar loti. Mergytė ramiai sau sėdi glebyje arba šalia kojų ir be jokio streso analizuoja pasaulį. Šioje vietoje ir pasijautė tas nepaprastas šiba inu veislės intelektas“, – sakė ji ir pridūrė, kad kol mažylė nėra paskiepyta nuo pasiutligės, jos negalima laisvai vedžioti lauke, tačiau ne ką mažiau svarbu socializuoti šunį ir leisti susipažinti su kitais namiškiais ar bičiuliais.
Augintiniai – geriausia meditacija
Kornelija juokauja, kad apie savo augintinius gali kalbėti valandų valandas, o po varginančių darbų jie tampa geriausia meditacija. Tad baigusi laidų filmavimus ji visuomet skuba namo, kur jos jau laukia Bruknė, Spirgė ir Juodrė, o žaismingos augintinės šeimininkę netrunka atitraukti ir nuo ekranų.
„Gyvūnai yra tikri mano gelbėtojai nuo persidirbimo, nes į tai esu gana stipriai linkusi įklimpti. Mane džiugina rūpestis ir net ta kasdienė rutina. Jaučiuosi šiuo gyvenime turėdama viską. Gyvūnai tikrai suteikia neapsakomai daug džiaugsmo. Gyvenimas būtų daug pilkesnis be jų. Jie atpalaiduoja ir visiškai atitraukia nuo rūpesčių ir psichologiškai sekinančio darbo.
Savo darbą taip pat labai myliu, bet jame – vien bendravimas su pačiais skirtingiausiais įmanomais žmonėmis. Tad dienos pabaigoje jaučiuosi labai save išdalinusi. Augintiniai padeda susirinkti save iš naujo. Jie man yra geriausia meditacija“, – sakė laidos „Drąsiai“ vedėja.