Didelio mokslo gyventi su augintiniais nereikia – juos reikia mylėti, sako Reda ir Rimtas

Vilniečiai Reda ir Rimtas Vaitkunskai laiko tris šiba inu šunis. Rinkdamiesi pirmąjį šunį, daug skaitė apie veisles, žiūrėjo televizijos laidas apie šunis, net atliko testus, kokia šunų veislė jiems tiktų. Šiba inu veislės šuniuko gyvai dar nebuvo matę, todėl lankėsi šunų parodose, kalbino veisėjus, ir šiandien prisipažįsta ieškoję blogųjų šios veislės šunų savybių. Bet, net ir sužinoję „blogybes“, nuvyko pas šiba inu veisėją Vytautą Baranauską. Kai juos pasitiko būrys šibukų, viskas tapo aišku.

Taip Vaitkunskų namuose atsirado Dašis (Tadashi no Kishi go Žara), o po metų šiam į kompaniją – Čijo (Chiharu no Kishi go Žara). Ir tarsi šibų meilės būtų negana, šį pavasarį, per Rimto gimtadienį, iš Maskvos atkeliavo Akio (Tanray Akio no Masatora). Beje, Vaitkunskai dar turi „gaujos vadą“, katiną Ozį.

Artėjant Pasaulinei gyvūnų globos dienai, pokalbis su šunų mylėtojais – Reda ir Rimtu Vaitkunskais.

– Jūsų šunų vardai – Dašis, Čijo, Akio skamba rytietiškai, paslaptingai. Papasakokit daugiau apie savo augintinius.

Reda: – Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad šibos yra nacionalinė Japonijos vertybė, natūraliai susiformavusi šunų veislė, kuriai pradžią davė Japonijos vilkai ir špicai. Tai labai protingi, nepriklausomi šunys, turintys savo nuomonę ir selektyvią klausą – girdi tik tai, kas jiems patinka. Labai meili išvaizda ir besišypsantis snukutis gali suklaidinti – iš tiesų jie nėra labai paklusnūs, o neauklėjami gali tapti rimta problema. Šiai veislei būtina ankstyvoji socializacija, su jais reikia visur eiti, būti tarp žmonių, kitų šunų, priešingu atveju jie gali tapti pikti ir agresyvūs šunų ir svetimų žmonių atžvilgiu. Būryje šibos turi savo hierarchiją, kuri labai aiškiai atsispindi žaidimuose ar kitoje veikloje. Šiba inu šunims bręstant, reikia aiškiai parodyti ir įrodyti, jog ant aukščiausio hierarchijos laiptelio – šeimininkai.

Rimtas: – Užtat tinkamai išauklėti šibukai yra nuostabūs kompanionai. Smalsūs, norintys būti kartu su šeimininku, o tuo pačiu santūrūs, ištikimi. Šibos yra labai tylūs, balsą rodo tik kai tikrai prireikia kažką pasakyti. Kartais net nepastebi, kad jie šalia – susisuka į kamuoliuką prie kojų arba išsitiesia po stalu ir tyliai guli. Todėl jų vieta ne voljere, o kambaryje, šalia savo šeimininkų.

– Jūsų socialinėje paskyroje nemažai nuotraukų iš kelionių. Bemaž visur jūs su šunimis. Gal šibukai laiko jus „ant trumpo“ pavadžio – diktuoja savo sąlygas net jūsų laisvalaikiui?

Reda: – Šunys pakeitė mūsų gyvenimą gerąja prasme. Daugiau laiko leidžiam lauke. Visi mūsų šibukai dalyvauja šunų parodose, todėl daug keliaujame. Mūsų atostogų kryptis taip pat nustato augintiniai, nes būtinai žiūrime, kad tuo pačiu sudalyvautume aukšto lygio tarptautinėje šunų parodoje Milane, Amsterdame, Leipcige, Briuselyje, Splite ar kur kitur. Keliaudami ir dalyvaudami parodose susipažinome su naujais žmonėmis. Tuo pačiu džiaugiamės ir mūsų šibukų laimėjimais. Dašis ir Čijo yra tarptautiniai šunų grožio čempionai. Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Lenkijos, Suomijos, Slovakijos, Čekijos, Kroatijos čempionai. Akio dar tik pradeda savo „karjerą“, todėl kelionės kartu su šunimis dar ilgai bus svarbi mūsų gyvenimo dalis. Keliaujame automobiliu. Visi šunys turi savo vietas mašinos gale, kelioniniuose boksuose. Apsistoti viešbučiuose nėra problemų, ko nepasakytume apie Lietuvos miestus. Vilniuje – viskas gerai, yra pasirinkimas, kur apsilankyti su šunimis, tačiau išvažiavus į kitus šalies miestus su jais nueiti į kavinę papietauti gana sudėtinga. Situacija keičiasi į gerąją pusę, tačiau vis dar stebina viešbučių ar kavinių darbuotojų neigiamas požiūris į augintinius.

Rimtas: – Jeigu šeimininkas atsiveda šunį į viešą vietą, jis tikrai užtikrins, kad nei jam, nei aplinkiniams nekils problemų, taigi, nereikia bijoti išauklėtų šunų. Dažniausiai mūsų šunis kavinėse pastebi tik tada, kai ateiname arba pavalgę pakylame išeiti. Pirmu atveju visi susidomėję stebi, kaip mes susitvarkysime su trimis gyvūnais, o antru atveju nustemba: Kaip? Šalia mūsų buvo net trys šunys? Nesvarstome, kas ką laiko už pavadėlio ir kokio ilgio tas pavadėlis – randame bendrus sprendimus, kad atostogos patiktų ir šunims, ir mums, ir kartu važiuojantiems draugams.

– Kaip pasirūpinate visų šunų bei katino Ozio gerove?

Reda: – Šunims reikia tinkamo maisto, šviežio vandens, šiltos vietos ir, svarbiausia, mylinčio šeimininko. Jie juk nesirenka šeimininkų nei pagal grožį, nei pagal socialinį statusą. Šunys yra labai socialūs gyvūnai ir jiems reikia, kad šalia būtų žmogus. Jie gali puikiai nugyventi gyvenimą be kitų šunų, tačiau žmogus, jo buvimas šalia jiems yra būtinas.

Rimtas: – Taip, mūsų šeimoje dar gyvena katinas Un Poco de Amour Šalta Nosis, paprasčiau – Ozis. Ir jei pridėsime tris šunis, tai jau gauja, o gaujoje, kad visiems būtų gerai, turi galioti taisyklės. Ozis yra namų puošmena ir, kadangi pas mus įsikūrė keliais mėnesiais anksčiau nei pirmasis šuo, jis – gaujos vadas. Na, jis taip mano... Dašis su Čijo tam neprieštarauja, o štai jaunylis Akio dar vis nori pavaikyti Ozį. Tik Akio nežino, kad Ozis yra Meino meškėnas, sveriantis 9 kilogramus, taigi, gaujos jaunėlį katinas mikliai pastato į vietą. Pats santūriausias yra Čijo, jis geriau pasitrauks, negu įsivels į santykių aiškinimąsi. Akio dabar paauglystė, jam 9 mėnesiai, todėl vis bando visų, net šeimininkų, budrumą ir labai norėtų perimti šeimos valdymą į savo letenas, bet mes pakankamai patyrę ir mokam perskaityti šunų kalbą ir mintis – žinom, kaip kokiu atveju elgtis.

– Jau supratome: nors jūsų šunys priklauso tai pačiai veislei, vis dėlto yra skirtingi. Ar šunų atveju galima kalbėti apie skirtingas „asmenybes“?

Rimtas: – Turbūt, kad taip, asmenybės... Kai namuose gyvūnų daugiau nei vienas, nusistovi tam tikros taisyklės ir viskas teka ramia vaga. Nebus darnos namuose, jeigu neteisingai susidėlios hierarchija, o ypač su šibomis. Nesvarbu, kokios „asmenybės“ jos būtų, šunims reikia anksti suprasti, kad šeimininkai yra aukščiau visko. Mums gyvūnai visi lygūs, patys jų norėjome ir įsigijome. Na, taip, Dašis yra labiausiai prie mūsų prisirišęs augintinis, nes, kai pateko į mūsų šeimą, buvo tik tarp žmonių ir šalia nebuvo kitų šibukų. O štai Čijo ir Akio be mūsų jau turėjo ir kitų draugų. Visi šunys turi savo poreikių, jų skirtingi charakteriai – būtina į tai atsižvelgti. Katinas Ozis – tikras katinas, jis vaikšto, kur nori, miega, kur nori. Dašis – „degtukas“, greit įsižiebia, bet greit ir užgęsta. Čijo – mąstantis šuo, turi gerą atmintį, gudročius. Jeigu bus tvoroje plyšys, jis būtinai jį suras. Mūsų šeimoje, tiksliau, gaujoje, nėra lygybės. Yra hierarchija, į kurią jaunasis Akio įnešė sumaišties, bet laikas viską sudėlios į savo vietas, visos „asmenybės“ yra ir bus laimingos.

– Žmonės vis dažniau įsigyja šunis kaip draugus, kompanionus, šeimos narius. Ir nors atlikto tyrimo duomenimis, namų saugumo priemonių trejetuke šunys vis dar tebėra, gyvūnų mylėtojai įsitikinę, kad šunys teikia ne fizinį, o emocinį saugumą ir laimę. Ką manote jūs?

Reda: – Augintiniai yra mūsų gyvenimo dalis, niekada nesigailėjome juos įsigiję. Kartais mūsų paklausia, kam jums trys šunys? Bet mes juk turime keturias rankas, vadinasi, galėtume turėti ir dar vieną augintinį, jeigu tik nuspręstume. O iš tikrųjų mums paprasčiausiai patinka šibukai, jų paslaptinga laukinė prigimtis ir šalia to – stiprus noras būti šalia žmogaus, susisukti guolyje arba tiesiog išsitiesti ant grindų ir be jokių išankstinių reikalavimų laukti, kol pats prieisi, paglostysi ar pašauksi žaisti. Jie mūsų draugai, mūsų džiaugsmas, šeimos nariai. Didelio mokslo gyventi su augintiniais nereikia – juos paprasčiausiai reikia mylėti.

Spalio 4-ąją minėsime Pasaulinę gyvūnų globos dieną. Lietuvos kinologų draugijos instagram paskyroje šia proga vyksta nuotolinis vaikų piešinių konkursas „Myliu savo augintinį“; socialinėje paskyroje ir tinklapyje gyvūnų gerovės temomis skelbiami vaizdo įrašai ir straipsniai – kartu su jumis mes kuriame gyvūnus mylinčią šalį.