Šie ir panašūs giliai įsišakniję mitai vis neapleidžia šunų mylėtojų. Šiuolaikinės dresūros pamokas lankantys šeimininkai gana greitai nustoja vadovautis jau pasenusia dominavimo teorija, kurios rezultatas ir yra minėtieji mitai. Kita vertus, dominavimo teorija vis dar gaji, ypač tarp šeimininkų, kurių šunys elgiasi ne taip, kaip norėtųsi.
Dominavimo teorija susiformavo praėjusiame amžiuje, kuomet, tam tikrą laiką stebėjus vilkų elgseną, padarytos klaidingos išvados ir ilgainiui gaujos hierarchijos modelis pradėtas taikyti šunims, nepaisant, kad šunys ir vilkai yra skirtingos rūšys ir į socialines situacijas reaguoja skirtingai. Kadangi dresuojant šunis tuomet vis dar pasitaikydavo muštro (tiek fizinio, tiek psichologinio), atsirado dabar daugumai dresuotojų šypseną keliančių mitų apie dominavimą bei šeimininko virsmą „alfa šunimi“.
Dauguma dominavimui priskiriamų elgsenų paprasčiausiai yra natūralus šuns elgesys, kurį galima pakeisti dresūra, dažnai vien tik pozityvia (paremta apdovanojimais). Pavyzdžiui, šokinėjimas ant žmonių, veržimasis pro duris, maisto saugojimas, žaislo neatidavimas ir panaši elgsena tik rodo, kad šuo arba:
a) nebuvo mokytas taip nesielgti ir jam paprasčiausiai trūksta dresūros bei taisyklių;
b) šuo nepasitiki šeimininku.
Jeigu išvardytas situacijas spręstume remdamiesi dominavimo teorija, šuniui sukeltume fizinį arba psichologinį diskomfortą, kurio galutinis rezultatas – pablogėję augintinio ir šeimininko santykiai. Priklausomai nuo šuns savybių ir šeimininko elgesio, augintinis arba taps pernelyg nuolankus ir mažiau pasitikės šeimininku, arba pradės elgtis agresyviai gindamasis. Abu variantai nieko gero nežada.
Kartais gali pasirodyti, jog kai kuriems šunims dominavimo teorija tinka, nes, panaudojus jėgą, pavyksta nutraukti nenorimą elgesį. Taip, tai iš dalies tiesa, tačiau tik iš dalies: fizinės jėgos naudojimas veikia tik tol, kol šalia šuns yra fiziškai stiprus vedlys ir jėga pasitelkiama tik elgesiui nutraukti. Siekiant ilgalaikių rezultatų, negriaunančių šuns pasitikėjimo vedliu, fizinės jėgos naudojimas nėra teisingas sprendimas. Dominavimo teorija būtent todėl ir pavojinga – šuns elgesio problemas ji visuomet siūlo spręsti jėga, kuri dažnai perauga į smurtą šuns atžvilgiu.
Kita vertus, jeigu tikėtume dominavimo teorija ir bandytume nustatyti dominavimu paremtas taisykles, reikštų, kad patys manytume esantys... šunys. Skamba keistai, ar ne? Tačiau vis dar pasitaiko patarimų: „valgykite pirmiau už šunį ir eikite pro duris pirmas, kad šis pajustų jūsų viršenybę“.
Bet juk šuo žino, kad mes nesame šunys, ir jis nekuria planų užvaldyti pasaulį. Paprasčiausiai jis gali būti nemokytas elgtis tinkamai ir dėl to veržiasi pro duris arba šokinėja ant žmonių.
Dominavimo teorijos paneigimas tikrai nereiškia, kad šuniui negalioja taisyklės. Anaiptol! Pagal aiškias taisykles gyvenantis šuo turi tvirtesnį ryšį su šeimininku, nes žino, ko tikėtis (ir ko iš jo tikimasi).
Atėjo laikas pamiršti fizinį ir psichologinį spaudimą ir pradėti kurti pasitikėjimu grįstus santykius su šunimi.
Primename, kad artėja balandžio 24-oji, visuotinė Šuns diena, kurią inicijavo Lietuvos kinologų draugija. Šią dieną kviečiame ne tik švęsti ir vestis šunis į darbą, bet po darbo išeiti su jais miestą pažaisti, susitikti su draugais.