Talentingo, įkvepiančius ir originalius rūbus bei aksesuarus kuriančio dizainerio Roberto Kalinkino ir jo žmonos bendražygės Agnės Jasiulevičiūtės-Kalinkinos namai pilni gyvybės ir gyventojų. Pora augina dvejų metų sūnų bei tris skirtingus, linksmus, juokingus ir mylimus mišrūnus.
Šioje guvioje kompanijoje devynerius metus gyvena dogo mišrūnas Barsukas, kuris dėl savo pomėgio būti draugijoje vadinamas kompanijos šunimi: „Barsuku pavadinome todėl, kad tėvai dar 2007 metais rado jį pririštą miške. Jis dogo mišrūnas, „brokuotas", tikriausiai dėl to ir buvo paliktas. Šis didžiulis šuo jaučiasi esąs mažas, lengvas ir pūkuotas. Jis visada bando susirangyti ant kelių arba įsisprausti į menkiausią tarpelį ant sofos, kuri užsėsta mūsų draugų. Barsukas nejaučia savo dydžio, todėl jo uodegos aukštyje daiktų stengiamės nelaikyti, nes viskas skrieja žemyn.“
Nors sutrumpintai Barsu vadinamas šuo didelis ir stiprus, jis tikras minkštaširdis geruolis, kuris labai liūdi, jeigu tenka būti atskirai nuo kitų ar, neduok Dieve, vienam.
„Geriausia Barsuko draugė – mūsų mažylė Spurga. Tarp šių herojų „tik“ 37 kilogramų skirtumas, kuris ištikimai draugystei nė kiek netrukdo. Taip pat Barsas labai mėgsta būti siurbiamas dulkių siurbliu.“
Praėjus keliems metams prie linksmojo kompaniono Barsuko prisijungė taksiuke turėjusi užaugti Gilė: „Ji kartu su mumis nuo 2009 metų. Tais pačiais metais netekome mylimo mišrūno Salvadoro (jį partrenkė automobilis prie namų ir nuvažiavo). Taigi kai Kalvarijos miestelio turguje labai šaltą žiemos sekmadienį pamatėme dėžėje drebančius sušalusius šuniukus, negalėjome sulaikyti emocijų ir sumokėjome dvidešimt litų juos pardavinėjančiai moteriškei. Paklausėme tik ar didelė užaugs. Ji sakė: „Ne, ne, ką jūs, čia gi taksas!“ Na, užaugo taksas ilgom kojom.“
Gilė turi kelis ypatingus ir išskirtinius bruožus: ji labai pavydi, beprotiškai mėgsta važiuoti automobiliu ir uosti orą pro atvirą langą. Žinoma, kartais tupėdama prie lango aploja vieną kitą pro šalį keliaujantį šunį. Robertas pasakoja, kad „taksiškumas“ pasireiškia Gilės pomėgiu pasidaryti urvelį ir jame šiltai snausti, tad tokio dalyko kaip tvarkingai paklota lova jų namuose nėra, nes Gilė pertvarko ją savaip.
Pasakodamas apie Spurgą, penktąją šeimos narę, Robertas sako, kad tai – trys kilogramai švelnaus kailio, žavesio ir meilės. „Ji mūsų žuvusio Salvadoro sesutė iš kitos vados. Kai ją pamatėme tokią mažą ir susisukusią į kamuoliuką, negalėjome nepasiimti, o ir kitokio vardo nei Spurga net nesvarstėme. Ji – namų direktorė, visada užduoda toną kada ir ant ko reikia loti. Ji kartu su Gile mėgsta važiuoti mašinoje ir daryti „tvarką“.“
Būtent ši mažylė yra ištikima Roberto ir Agnės sūnaus Marko bičiulė. „Kai pradėjome lauktis Marko, Spurga visada miegojo Agnei ant pilvo. Dabar Spurga – sūnaus favoritė, kartais ji važiuoja kartu iki darželio, visada įsitaisiusi Markui ant kelių. Pasivaikščiojimai lauke su vežimėliu tokie pat: šuo važiuoja kartu vežime, niekada nebėga šalia. Iš šalies tai atrodo labai mielai ir praeiviams visada sukelia šypseną.“
Ilgą laiką šeima augino keturis šunis. Didelis būrys augintinių šiek tiek pakoregavo namų taisykles, prie kurių noriai prisitaikė ir poros svečiai. „Auginant keturis šunis sunkiausia buvo vesti juos pasivaikščioti, nes tuo metu gyvenome daugiabutyje. Nesvarbu ar lydavo, snigdavo, ankstus rytas ar vėlus vakaras, mindavom po tris "pasivaikščiojimo" ratus arba visa krūva eidavom iki miško. Vienam visų vienu metu išvesti neįmanoma. Tiesiog nenulaikysi, jeigu pamatys kokią varną (didžiausias Barsuko priešas). Dabar, kai turime nuosavą kiemą, viskas žymiai paprasčiau: atidarai duris ir viso gero. Bet čia likimo ironija: kai šunys gali neribotą laiką būti lauke, jie labiausiai nori būti namuose ant sofos.“
„Ateinantys draugai žino, kad einant į svečius negalima rengtis juodai ir baltai (šunys stipriai šeriasi), taip pat pėdkelnės yra tabu, nes kai šunys laukia nukrentančio bent mažiausio trupinėlio, būtinai atsirems merginoms į kelius. Aplinkiniai labai skirtingai priima ir vertina tokį mūsų pasirinkimą. Vieni bando suprasti, kam mums to reikia, kiti pamokyti, kad geriau juos visus atiduoti į prieglaudą ir ramiai sau gyventi, treti atvirkščiai – džiaugiasi ir palaiko. Pavyzdžiui, kai gyvenome daugiabutyje, turėjome kaimynę, kuri visada atnešdavo šuniukams kaulų.“
Vieniems sprendimas rūpintis ne vienu šunimi prilygsta žygdarbiui, kitiems – beprotystei. Robertas mano, kad iš tiesų juos pasirinko patys šunys, kurie yra neatsiejama jų gyvenimo ir šeimos dalis: „Šunys atsirado mūsų gyvenime dar gerokai prieš mažylį, todėl tada apie tai, kiek jų turėti, nelabai galvojome. Kai susituokėme ir pradėjome planuoti vaikus, mums nė nekilo mintis „ką dabar su visais tais šunimis darysim“. Tam tikra prasme jie taip pat mūsų vaikai. Juk juos pasiimdami suvokėme, kad čia ne žaislas, o įsipareigojimas dešimčiai ar net penkiolikai metų. Juos reikia ne tik pamaitinti ir išvesti į lauką, su jais reikia būti, bendrauti, išmokyti komandų, slaugyti kai serga. Kartais atrodo, kad su vaiku tiek rūpesčių nėra, kiek su jais.“
Toks paprastas, atsakingas ir sąmoningas požiūris į gyvūnus atspindi ir neretai jautrią šeimoje temą – vaiko bendravimą su augintiniais. „Viskas vyko labai organiškai. Kai tik pradėjome lauktis, visi šunys lipo ant Agnės. Spurga vis taikėsi susisukti ant pilvo, Gilė su Barsuku šildė nugarą ir kojas. Fiziškai jai nebuvo labai patogu, nes norėdamas ištiesti kojas, Barsuko taip lengvai iš vietos nepajudinsi, bet džiugino tai, kad jie supranta, jog laukiame naujo šeimos nario.“
„Kai grįžome iš ligoninės, šunys labai atsargiai apuostė kūdikį ir nuėjo savais reikalais. Vėliau, kai mažylis pradėjo šliaužioti, teko pastatyti groteles - vartelius tarpduryje, kad visiems būtų daugiau laisvės, nes pirmas Marko taikinys, žinoma, buvo uodegos. Dabar jie visi žaidimų draugai: su Gile žaidžiam slėpynių, Barsukas kartais atstoja žirgą, o be Spurgos išvis sunkiai įsivaizduojama kasdienybė. Markas vis bėga ir šaukia „Purga, manam!“ (Spurga, einam!). Sūnui šunys – ir žaidimų partneriai, ir draugai. Kartu ir valgo, ir miega, ir lauke būna. Markas po pietų miego atsikėlęs visada sužiūri ar visi šunys vietoj. Maitina juos iš rankos po vieną sauso ėdalo kąsnelį, dalinasi sausainiais. Net filmukus žiūri prisiglaudęs prie Spurgos. Nemanau, kad užaugęs tokioje aplinkoje jis galėtų nuskriausti gyvūną.”
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.