Dominyką Vaitiekūną šuo lydi praktiškai visur: „supertėvelio sindromą“ išgyvenęs aktorius įsitikinęs – jam pasisekė

Kur bekeliautų aktorius ir atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas, jį visuomet lydi mylimas augintinis – šuo Nikolajus. Keturkojui įprasta su šeimininku lankytis ne tik spektaklių ar koncertų repeticijose, bet ir sporto klube. Šunį iš prieglaudos priglaudęs atlikėjas prisipažįsta, kad pirmą kartą važiuodamas į prieglaudą bijojo, tačiau šiandien gali tvirtai pasakyti – jam pasisekė, kad turi Nikolajų, o palikti gyvūną namuose kol pats yra išvykęs jam tiesiog būtų gaila.

Kai šuo atsirado namuose, prasidėjo „supertėvelio sindromas“

Šiandien visur D. Vaitiekūną lydintis šuo Nikolajus – pirmas aktoriaus augintinis, kurį jis priglaudė į savo namus. Savo ištikimą keturkojį bičiulį atlikėjas pirmą kartą pamatė prieš tris su puse metų gyvūnų prieglaudoje, kurioje lankėsi labiau smalsaudamas, nei tvirtai pasiryžęs pasiimti kokį nors šunį.

„Apsilankiau prieglaudoje „Penkta koja“ pavedžioti šunų ir apsidairyti, kokio šuns galbūt norėčiau. Norėjau pasikonsultuoti, bet neturėjau tokio lūkesčio, kad iš karto išsirinksiu šunį – juk tai ilgas procesas“, – sako D. Vaitiekūnas.

Jis prisimena, kad tą dieną spėjo pavedžioti keletą šunų, kol prieglaudos darbuotojai parodė jam Nikolajų – šunį, neseniai patekusį prieglaudos globon. Tos pačios savaitės bėgyje D. Vaitiekūnas įsitikino, kad Nikolajaus kompanija jam miela ir reikalinga.

„Kai prieglaudos darbuotojai išsiaiškino, koks mano gyvenimo būdas ir lūkesčiai, pasiūlė pabendrauti su Nikolajumi – iš pradžių prieglaudoje, o tada pasiėmiau jį kartu į spektaklius teatre. Man atvežė jį kelias valandas pavedžioti, pabūti, pasibandyti, į namus pasiimti ir pažiūrėti, kaip šuo reaguoja į aplinką“, – sako atlikėjas.

Priglaudus gyvūną, pratinti prie namų taisyklių ir mokyti deramo elgesio reikia ne tik augintinį, bet ir patį šeimininką. D. Vaitiekūnas neslepia, kad priglaudęs Nikolajų turėjo daug ko išmokti.

„Man reikėjo išmokti, kaip komunikuoti su šunimi, ką reiškia vieni ar kiti dalykai. Nuspėti, kokie jo poreikiai, lūkesčiai, išmokti ignoruoti šunį, kad jis nevaldytų tavo gyvenimo, išmokti nekreipti dėmesio ir duoti dėmesio tada, kai to dėmesio duoti reikia. Pačioje pradžioje mano galvoje buvo labai daug klausimų, o didžiausias sunkumas buvo tai, kad aš tikrai nežinojau, kaip reikia elgtis, kai pirmą kartą šuo sunegalavo, kai pirmą kartą apsivėmė. Buvo toks supertėvelio sindromas – Jėzus, ką daryti, mano šuo miršta ir viskas, nieko aš nepadarysiu“, – sako D. Vaitiekūnas.

Didžiausia Nikolajaus silpnybė – popierinės servetėlės

Pirmas augintinis – ne tik didelis džiaugsmas, bet ir anksčiau nepatirti rūpesčiai. Tačiau D. Vaitiekūnas draugystės su šunimi pradžią prisimena be didesnių nesklandumų.

„Pas mus pakankamai sklandžiai viskas ėjosi. Nepaisant to, kad šuo buvo rastas klaidžiojantis gatvėse, matosi, kad jis turėjo daug socialinių įgūdžių, buvo pratęs bendrauti su žmonėmis, būti su jais. Žmogus jam – draugas, ne priešas. Kad ir ką bedarytum, kad ir kaip su juo besielgtum“, – pastebi aktorius.

Vis dėlto, gyvūnai iš prieglaudos neretai būna išgyvenę skaudžių patirčių. Nikolajus – ne išimtis. Vos tik gyvūnui atvykus į D. Vaitiekūno namus, atrodė, kad šuo nėra labai pratęs prie šilto žmogaus dėmesio, todėl nebuvo toks meilus, koks yra šiandien.

Dabar Nikolajus – meilus ir ištikimas D. Vaitiekūno draugas. Kaip ir pridera tikram šuniui, kartais iškrečia kokią nors šunybę. Aktorius išduoda, kad didžiausia jo augintinio silpnybė – popierinės servetėlės, dėl kurių komanda „palik“ suveikia ne visada.

„Nikolajus mėgsta medžioti popierines servetėles. Jo pasivaikščiojimų tikslas yra ne „reikalus“ padaryti – dažniausiai išėjęs į kiemą jis ieško popieriaus. Visą laiką jis skanuoja, kur baltuoja, ir tikrina, ar ten yra popieriaus, kurį jis galėtų suvalgyti. Spėju, kad taip nutiko, nes anksčiau jis klaidžiojo gatvėse, bastėsi, ir, ko gero, išmoko sau suteikti tokią sotumo iliuziją prisirydamas servetėlių“, – sako D. Vaitiekūnas.

Kartu keliauja ne tik į repeticijas, bet ir į sporto klubą

Atlikėjas džiaugiasi, kad savo augintinį rado ne kur kitur, o prieglaudoje. Jis nuo pat pradžių žinojo, kad šuns ieškos būtent ten.

„Norėjau ne tik patenkinti savo poreikį turėti šunį, bet tuo pačiu metu ir suteikti kažkokią naudą visuomenei ir pagloboti tuos, kuriuos išmeta. Čia toks emocinis, vertybinis ir ekologinis sprendimas. Niekada neturėjau noro turėti kažkokią konkrečią veislę, tačiau žinojau, kad noriu didesnio šuns“, – sako jis.

Nors iš pradžių D. Vaitiekūnas nerimavo, ar dideliam šuniui jo namuose pakaks vietos, prieglaudoje jį patikino, kad šuniui nėra skirtumo, ar jis gyvens 40 ar 24 kvadratų bute – svarbiausia tai, kad gyvūnui netrūktų veiklos ir bendravimo su šeimininku.

„Vienintelė mano sąlyga buvo ta, kad galėčiau gyvūną visur vedžiotis. Antraip šuns turėti negalėčiau. Iš namų išeinu ryte ir grįžtu vėlai vakare. Jei kontaktas su gyvūnu tik toks, kad pavedžioji jį prieš darbą ir po darbo – būtų gaila gyvūno. Jam reikia socialinės ir protinės veiklos, jam reikia žmonių, užduočių, skirtingų aplinkų, kurias galėtų tyrinėti“, – sako aktorius.

Todėl Nikolajus šiandien visur keliauja kartu su šeimininku, o įspūdžių jam išties netrūksta. Šuo lankosi ne tik šeimininko koncertuose ir spektakliuose, bet ir sporto klube, televizijoje. Nikolajus buvo šalia net ir tada, kai šeimininkas įrašinėjo audioknygą.

„Jis keliauja su manimi į repeticijas, yra buvęs su grupe koncertuose, spektakliuose. Kol renkasi žiūrovai, jis su visais bendrauja. Po to aš uždarau jį į kambarėlį, nes kitaip jis ateina į sceną ir įsikuria fotelyje – galvoja, kad mes esame svečiuose, nes ten dekoracijos tokios, kaip mano tetos kambaryje“, – šypsosi D. Vaitiekūnas.

Nors kai kuriems žmonėms gali būti nedrąsu imti augintinį iš prieglaudos, aktorius tikina – bijoti nėra ko.

„Aš irgi bijojau pirmą kartą važiuoti į prieglaudą. Galvojau – Jėzau, kokia bus gėda, kai nuvažiuosiu ir nepasiimsiu nė vieno šuns. Čia toks mitas – prieglaudoje nedalina gyvūnų į kairę ir į dešinę bet kam, kas atvažiuoja. Man atrodo labai sveika atvažiuoti, pasižiūrėti, grįžus namo viską apgalvoti, prisiminti įspūdžius, o kitą dieną savęs paklausti, ar tikrai norisi. Tada vėl nuvažiuoti, pavedžioti, pabendrauti, bet iš karto neįsipareigoti“, – sako D. Vaitiekūnas.

Daugiau įdomių istorijų apie augintinius ir patarimų apie jų priežiūrą – laidoje „Duok leteną“ šeštadieniais 9:30 val. per „Delfi TV“.

Visus laidų įrašus galite pamatyti čia.