Dovilės ir Mantvydo Baltrukėnų šeima gyvena itin džiugiomis ir pakiliomis nuotaikomis, kurias suteikia vos keturių mėnesių mažylė Ūla. Šios jaunos šeimos namuose taip pat gyvena du senbuviai keturkojai augintiniai, tad įspūdžių ir atradimų atsiradus naujai šeimos narei tikrai netrūksta.
„Mūsų šeimoje yra du gyvūnai: katė Vincė ir Akita Inu kalytė – Aiko. Pirma atsirado šešerių metų katė, kurią pasiėmiau iš prieglaudos, tiksliau, iš laikinosios globėjos, kuri tuo metu buvo priglaudusi mažus kačiukus. Vincę auginau dar mokydamasi universitete ir gyvendama bendrabutyje. Nuo pat vaikystės labai myliu ir norėjau augintinių, bet mama neleido, kai tik pasitaikė galimybė, iškart priglaudžiau katę“, – pasakoja Dovilė.
Augindama katę moteris vis pagalvodavo ir pasvajodavo apie dar vieną augintinį – šunį. „Labai laukiau tos dienos, kai atsiras pakankamai laiko ir šuniui. Vyras Mantvydas iš pradžių nelabai leidosi į kalbas, kad augintume šunį, bandė teisintis, kad jis – „kačių žmogus“ ir šuns tikrai nenori, tačiau vieną dieną pamatę laidą apie Akita Inu šunis su Mantvydu susižavėjome šia veisle ir pradėjome žiūrinėti skelbimus. Radome, kaip Aikos dokumentuose parašyta, „brokuotą“ per ilgo plauko Akita Inu veislės kalytę. Tą pačią dieną iš Vilniaus į Šakių rajoną nuvažiavome pasižiūrėti. Jau važiuodami į priekį abu žinojome, kad grįšime su nauju šeimos nariu. Aiko yra dveji metai ir „brokas“ – per ilgas kailis – tik suteikia papildomo žavesio.“
Galvodami apie šuns įsigijimą ir priežiūrą neretai tai vertiname kaip iššūkį, su kuriuo turėsime susidoroti arba kurį turėsime įveikti, bet D. Baltrukėnienė mano, kad „iššūkis“ neatspindi gyvūno auginimo esmės. „Šuns auginimas yra ne iššūkis, o atsakomybė. Vienintelis dalykas, kas pasikeitė, – tai laiko planavimas. Dabar reikia susiplanuoti laiką taip, kad Aiką išvestum pasivaikščioti, patreniruotum, nuvežtum pažaisti su kitais šunimis.“
Taip pat vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos turėtų apgalvoti „naujai iškeptas“ šeimininkas, – šuns auklėjimas. „Įsigijus šunį labai svarbu pradėti dresūrą ir šuns socializaciją. Tinkamai ir laiku sprendžiant problemas, nesklandumų neturėtų kilti. Augančio šuns charakteris keičiasi ir iškyla vis naujų iššūkių, kuriuos tuo metu ir bandome spręsti.“
Šeima, prieš įsigydama šunį, norėjo, jog jis būtų pilnavertis šeimos narys, būtų prieraišus, gerai sutartų su vaikais. „Kai įsigijome Aiko, dar neturėjome dukros, tačiau galvojome, kad šuo turėtų būti šeimos narys. Akita Inu veislė pasižymi labai dideliu atsidavimu savo šeimininkui. Ji yra šeimos šuo.“
Poros naujagimei vos keli mėnesiai, tad gyvūnai kol kas tik pratinasi prie naujos šeimos narės ir kitų naujovių. „Kadangi Ūlai – tik 4 mėnesiai, gyvūnai su ja iki šiol dar tik susipažįsta. Prieš parsivežant dukrą iš ligoninės Mantvydas parvežė vaiko rūbelių, kad gyvūnai galėtų susipažinti su nauju kvapu. Grįžus iš ligoninės Aiko bijojo Ūlos, net manęs nenorėjo prisileisti. Nedarėme spaudimo ir dar labiau negąsdinome šuns, laukėme, kol pati norės ir nebijos prieiti. Situacija labiausiai pasikeitė tada, kai pradėjau su Aiko ir vežimu eiti į lauką, jai tai pradėjo asocijuotis su teigiamais dalykais. Nuo tada Aiko prieina prie Ūlos, ją apuosto, kartais palaižo, bet vis dar yra labai atsargi.“
„Visai kitaip reagavo Vincė – pačioje pradžioje ji visiškai nekreipė dėmesio į Ūlą, o vėliau atsirado „globojimo instinktas“. Jei Ūla labai smarkiai verkia, Vincė prisėlina prie mano kojų ir lėtai bei švelniai bando į jas kąsti; kai migdome – dažnai ateina, susirango kuo arčiau ir murkia.“
Moteris prisimena, kad ne kartą iš aplinkinių teko išgirsti, jog, atsiradus vaikui, reikės atsisakyti gyvūnų. „Kai laukiausi dukros, labai dažnai iš aplinkinių sulaukdavau replikų, jog gimus vaikui teks atsisakyti augintinių. Aš visiškai nesutinku, nes mūsų šeimoje yra penki nariai ir augintiniai – lygiaverčiai jos nariai. Juk kai žmonės laukiasi antro vaiko, niekas nesako, kad kuriam laikui pirmąjį teks apleisti. Lygiai tas pat galioja ir augintiniams.“
Atsakingas požiūris ir prisiimta atsakomybė už silpnesnius – vienas iš dalykų, kurių išmoko augintiniai. „Visų pirma, gyvūnas išmoko atsakingumo. Tiek vaikas, tiek suaugęs, nusprendęs auginti gyvūną, turi suprasti, kad visus augintinio gyvenimo metus jis bus už jį atsakingas. Augintiniui reikės skirti laiko, pamaitinti, išvesti į lauką, pažaisti. Taip pat augintinis išmoko suprasti ne tik žmones, bet ir gyvūnus. Stebint gyvūno kūno kalbą, galima suprasti, ar jis stresuoja, ar bijo, ar yra atsipalaidavęs ir laimingas.
Neįprastos, draugiškos ir didingos išvaizdos šuo tampa priežastimi nusišypsoti ne tik šeimos artimiesiems, bet ir praeiviams, gatvėje sutiktiems vaikams. „Vienas pagrindinių dalykų, ką suteikia augintinis – tai džiaugsmas. Man užtenka pamatyti vaikų veidus, kai praeinu su Aiko pro šalį. Dažnai einant mieste tenka sustoti, kai vaikai paprašo paglostyti šunį, jie su dideliu susidomėjimu visko klausinėja ir su didelėmis šypsenomis veide atsisveikina su Aiko.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.