Kad laiko „normatyvų“ esama, sufleruoja netolimos šalies – Švedijos gyvūnų gerovės įstatymas. Šioje šalyje negalima palikti vieno šuns ilgiau nei 6 valandas, kaip negalima laikyti pririšto prie būdos grandine, bet tai jau kito straipsnio tema...
Kiek laiko reikia praleisti su augintiniu, kad šis jaustųsi laimingas, o šeimininkas turėtų gerai išauklėtą šunį, paklausėme šiauliečio šunų dresuotojo Dovydo Alešiūno. Dovydą ir jo augintinį bulterjerą Kidą dažnai galima pamatyti šunų mylėtojų renginiuose, kur jo šuo ne tik demonstruoja smagius triukus ir puikų paklusnumą, bet ir moko vaikus saugaus bendravimo su gyvūnais augintiniais.
Į klausimą, kiek laiko augintiniui reikia skirti, kad jis būtų išauklėtas ir laimingas, Dovydas atsako klausimu: „Trumpiau tariant, jūs norit patogaus šuns?“.
Apie patogius šunis – pokalbis su D. Alešiūnu.
– Patogus šuo – skamba keistokai, bet turbūt ne iš piršto laužta?
– Reikia pripažinti, kad šie pavyzdžiai labai tikroviški, ne kartą tokių situacijų teko matyti. Ką norite tuo pasakyti?
– Pirmuoju atveju šuo iš savo šeimininkų sulaukia neperdėto dėmesio. Taip, jis laiku pašeriamas, glostomas, su juo šnekamasi, tačiau vyresnio žmogaus šuo daugiau veiklos, kaip nueiti su šeimininku iki parduotuvės, turbūt ir neturi. Toks šuo, kai nori, klauso, kai nebenori – ne. Antruoju atveju – jauno žmogaus šuo tempiamas visur, kur tik įmanoma. Eina į miesto šventes, draugų susibūrimus, jau nekalbant apie nuolat į svečius užsukančius draugus, kur būtinai vienas nori paerzinti šunį, kitas paglostyti, trečias – pamaitinti, nes jo žvilgsnis toks graudus... Šuo pavargsta nuo besaikio dėmesio, jis neturi tinkamos veiklos, skirtos būtent jam, jo protui ir kūnui mankštinti.
– Na, jei palygintume su voljeruose tupinčiais, o dar blogiau – prie būdos pririštais, tai to senuko ir to jaunuolio šunys visai laimingi. Jie ir pasaulio mato, ir mylimi yra...
– Taip, šitiems šunims palyginti pasisekė. Blogiausias atvejis – šuo lauke, pririštas grandine arba kiauras dienas leidžiantis voljere. Kodėl šuo taip gyvena, yra daug išimčių, bet imkim tradicinę lietuvišką „išimtį“: didelis šuo kieme – teritorijos ir turto apsaugai. Keturkojis sargas dažniausia savo šeimininko dėmesio visai nesulaukia. Jam skiriama laiko tik tiek, kad, kol dedamas ėdalo dubenėlis, šis neužšoktų ir neišterliotų švarių drabužių, nes prieš darbą juk reikia tą sargą pašerti ir pagirdyti. Vėlai grįšiu, turi visko užtekti, galvoja šeimininkas. Tokiam šuniui neskiriama jokio laiko, vadinasi, ir jokios veiklos, su juo nebendraujama. Ir tada šuo pats susiranda ką veikti. Tos veiklos rezultatai šeimininkui nelabai gali patikti, nes prireikia pinigų tvoros remontui, kaimynų gėlyno „rekonstrukcijai“, blogiausiu atveju – kažkas sužalojamas, kyla visokių nesusipratimų.
– Ar yra aukso vidurys, kad ir šuo būtų laimingas, ir tvoros sveikos, ir žmogui nereikėtų apie namie paliktą šunį ištisai galvoti?
– Ir vis dėlto, kiek laiko reikia skirti augintiniui?
– Laiko formulė, kiek laiko būtina praleisti su savo augintini, yra, tačiau sunku pasakyti, koks turėtų būti tos formulės sudedamųjų santykis. Jei šunį tampysitės kiekvieną dieną be tikslo ir eisite iš proto, kad ir vėl reikės jį palikti namie pusdieniui, ar jis bus geras ir protingas šuo? Tikrai ne.
Jei šunį kiekvieną dieną dresuosit, komanduosite kaip robotui įsprausdami į griežtus rėmus, ar jis bus geras šuo? Tikrai ne. Ateis laikas, kai po eilinės komandos „Pas mane" jūsų augintinis įjungs režimą: „Pirmąkart girdžiu tokią komandą“. Jei šunį turite tik kaip papuošalą ar namų sargą ir jis kiauras dienas yra uždarytas, ar jis geras ir laimingas šuo? Namie gal jis ir gražus dekoras, bet jeigu teks nuvežti jį pas veterinarą? Samdysite šarvuotį?
– Jūsų atsakymai perša mintį, kad kiekvienas šuo – individas, kad būtina atsižvelgti į daugelį dalykų, todėl laiko formulės, kiek su juo reikia praleisti laiko, galbūt net nėra?
– Turint šunį, ne apie valandas ar minutes reikėtų galvoti, o apie drauge praleisto laiko kokybę. Reikėtų pagalvoti, ką naudingo, įdomaus šiandien išmoks ar patirs jūsų šuo, o ne kiek minučių visa tai užtruks. Jei nuo mažų dienų su šuniuku per dieną užsiimsite pusvalandį, valandą, ta
iau nuosekliai, sistemingai ir kokybiškai, augintinis bus valdomas, „patogus“ ir nekeliantis problemų. Vieną dieną – pusvalandis socializacijos, kitą – pusvalandis dresūros, trečią – turiningas bendravimas ir poilsis namie, ketvirtą – pusvalandis aktyvių žaidimų be jokių komandų ar dresūros. Pusvalandžio trukmės paslėptų skanėstų paieška namuose – šuniui tarytum vaikui išvyka į „Disneilendą“. Pusvalandžio pasivaikščiojimas mieste – kvapų, vaizdų, naujų emocijų bagažas. Pusvalandžio bėgimas greta jūsų, pusvalandžio bėgimas šalia dviračio (tačiau tam šunį reikia mokyti palengva, metodiškai). Paskui gal ateis laikas, kai šuniui bus įdomu pasilikti ir ramiai išbūti vienoje vietoje pusvalandį. Taip, šis pratimas šuniui jau kosmosas, bet kodėl nepabandžius, nepradėjus mažais žingsniais link to judėti?
Būti šunimi šuniui yra darbas, bet juk jūsų šuo negali jo mesti ir pereiti į kitą darbą. Todėl duokite savo šuniui už jo darbą atlygį, ir nepamirškite, kad jam taip pat priklauso ir atostogos.
Lietuvos kinologų draugija balandžio 24-ąją vėl kviečia visus švęsti Šuns dieną. Šių metų Šuns dienos tema – „Šuo ir aš: LAIKAS KARTU“. Šią dieną praleiskime kuo daugiau laiko su savo augintiniais: surenkime iškylą į gamtą, pasiimkime į darbą, susitikime su kitais šunų mylėtojais – tai mūsų laikas kartu.