„Vieną kartą susitikome su Romualdu Urnežu, išgėrėme kavos, jis paklausė, ar noriu sportuoti su šunimi, sutikau, taip viskas ir prasidėjo.“ Taip pokalbį pradeda Indrė Pašakinskaitė – klubo „Crazy foxes“ narė, trenerė ir viena iš įkūrėjų. Šis klubas sujungia kelias sporto su šunimi sritis – vikrumo, sportinio paklusnumo ir lėkščiasvydžio.
„Aš visą laiką augau su šunimis. Iš pradžių turėjau vokiečių aviganį. Kai jo netekome, tėvai sakė, kad daugiau neauginsime jokio šuns, nes netektis buvo labai skaudi. Kartą nuvykau pas dėdę, kuris turėjo mažą foksterjerą. Žaisdama su šunimi, nugirdau dėdę tėčiui sakant, kad man reikia šuns. Tėtis šį patarimą priėmė rimtai, netrukus prasidėjo paieškos. Taip atsirado labradorė Ūla. Su ja prasidėjo agility kelias, paklusnumas – esame išsilaikiusios egzaminus, dalyvavome varžybose, turime medalių.“
Indrė nuo mažens matė, kad auginant šunį būtina su juo užsiimti, jį dresuoti ir auklėti. Merginos tėtis pirmąjį vokiečių aviganį dresavo kartu su policijos kinologų pagalba. Paklusnaus šuns pavyzdys merginai buvo tarsi įskiepytas, tad nė nekilo abejonių, jog Ūlą ji taip pat dresuos ir atsakingai auklės.
„Pradėjome nuo šunų vikrumo sporto. Pradžia buvo sunki, nes Ūla yra turbinis šuo, labai aktyvi. Pirmus kartus trasoje šuo nuolatos šokinėdavo. Tiesa, pradėjau ją dresuoti 5 mėnesių ir jau buvo per vėlu, nes Ūla išskirtinė, labai aktyvi. Susitvarkyti su šuns energija padeda dresūra, tai reikia pradėti daryti kuo anksčiau. Šiaip labradorai yra labai aktyvūs šunys, bet juos dažnai nušeria – jie turi milžinišką apetitą. Idealu, jei galima matyti labradoro šonkaulius, jis turi būti atletiškas.“
„Reikėjo labai daug dirbti – keldavausi prieš pamokas, visą jos ėdalo dozę sušerdavau iš rankų už atliktas komandas. Stiprinome ryšį – tam labai padėjo agility. Ryšys su augintiniu yra be galo svarbus – šuo gali būti paklusnus, jei nėra ryšio, ekstremaliose situacijose augintinis neklausys.“
Indrė idealiai atspindi „Purinos“ socialinio projekto idėją „Gyvūnai – mūsų draugai“. Ji, norėdama išauklėti savo augintinę, dažnai turėdavo kitaip planuoti laisvalaikį, derinti treniruotes su pamokomis, atsilaikyti prieš bičiulių replikas. Net praėjus 7 metams po pirmųjų iššūkių dalis pažįstamų iki šiol nesupranta, kaip Indrė gali tiek laiko leisti su šunimis.
„Į komentarus atsakau paprastai – jei ne šunys, veikčiau ką nors kitką, nes esu be galo judri. Štai prieš trejus metus pradėjau važinėtis dviračiu, dalyvauti varžybose, studijavau Veterinarijos akademijoje Gyvūnų mokslo studijų programoje, turiu ir kitų pomėgių. Man patinka gyventi aktyviai.“
Su Ūla mergina pasiekė daug išsikeltų tikslų, išmoko daug pamokų, tad pajuto, kad jos sukauptų žinių ir patirties užteks auginant dar vieną šunį. Ne kartą pasitikrinusi, ar tikrai sugebės susitvarkyti su itin aktyviu borderkolių veislės augintiniu, nusprendė įsigyti kalytę Umą. Tiesa, tuo metu Indrė buvo studentė, tad reikiamą pinigų sumą naujam augintiniui įsigyti ji sukaupė vakarais plaudama indus vienoje Kauno kavinių.
„Borderkolis, kaip daugelis sako, yra šunų raketų mokslininkai. Tai yra aukščiausias pilotažas. Su šiais šunimis yra labai sunku kinologijos pasaulyje nepatyrusiam žmogui. Reikia labai daug žinių, kad jo nesugadintum, kad jis nenuprotėtų. Jie yra protingi, kartais protingesni už šeimininkus, bet jų intelektą privaloma tobulinti.“
Indrė teigia, jog tai, kad jos šunys namuose yra visiškai ramūs, jos pasiekimas – jie tokie negimsta. Pašnekovė teigia, kad antrąjį šunį galima įsigyti tik tada, kai jau turimas nekelia visiškai jokio diskomforto.
„Kiekvienas mūsų gali padaryti borderkolius aktyvius, bet daug sunkiau yra padaryti, kad jis namuose būtų ramus, ilsėtųsi. Jeigu aš sergu savaitę, Uma su manimi irgi guli visą savaitę ir neturi minčių dūkti, ji geba prisitaikyti. Žmonės perka borderkolius dėl to, kad jie protingi, bet laiko uždarę namuose ar voljeruose, neužsiima su jais. Būtent tuomet jie būna superaktyvūs, gali viską sugraužti. Šių šunų protingumas pasireiškia tuo, kad jiems nereikia daug kartoti komandos, jog ją suprastų.“
Neatsitiktinai mergina pasirinko ir studijas Veterinarijos akademijoje. Indrė pasakoja, kad būtent per studijas patobulino jau turimas žinias, dėstytojo Mindaugo Paleckaičio dėka studentai galėjo susipažinti su profesionalais kinologais, dresuotojais, veisėjais bei kitais specialistais. Mergina pasakoja, kad ir kurso draugai buvo labai motyvuoti, turintys daug įvairios patirties – vieni jau turėjo savo veislynus, kiti aktyviai dalyvaudavo parodose su augintiniais, treti buvo sporto entuziastai.
„Tuo metu gyvūnų mokslas buvo nauja studijų programa, o mes buvome pirmieji studentai, tad galėjome prisidėti koreguodami programą, ją tobulindami. Labai džiaugiuosi, kad universiteto valdžia leido mums įsitraukti į šį procesą. Į gyvūnų mokslą stoja žmonės, kuriems svarbiausia gyvūnų gerovė, nori žinoti, kaip jiems padėti, sumažinti jų kančias, jei jas patiria. Taip pat sužinojau kaip rengti šunis žmogaus paieškai (angl. mantrailing).“
Indrė pasakoja, kad net atostogas ji leidžia kartu su vaikinu ir šunimis, o laisvalaikis be šunų – ne laisvalaikis. Palikusi augintinius vienus, mergina vis rūpinasi, ką jie veikia, kaip jie jaučiasi, ar yra gerai prižiūrimi. Toks rūpestis trukdo atsipalaiduoti, o geriausias sprendimas – kelionė kartu su keturkojais. Pokalbio pabaigoje Indrė prasitaria, kad yra vienas labai svarbus dalykas, kurį privalo prisiminti visi, kurie planuoja įsigyti ar jau turi augintinį, – šunys žmonėms yra tik gyvenimo dalis, o mes, žmonės, jiems esame visas gyvenimas.
Užsakymo nr.: PT_74978996