Iki šiol tokie renginiai suburdavo lietuvių skalikų mylėtojus Baisiogalos, Pakruojo ir Biržuvėnų dvaruose. Šį kartą, rugpjūčio 24-ąją, paroda vyko Lietuvos pasienyje su Latvija įsikūrusiame nuostabiame Ilzenbergo dvare, kuris tapo ketvirtuoju dvaru, svetingai priėmusiu lietuvių skalikus į savo valdas.
Simboliška, jog netoliese, Onuškio dvaro teritorijoje, iki šiol yra išlikęs šunininko namelis, kurį galima pamatyti važiuojant į Ilzenbergo dvarą.
Į parodą sugužėjo lietuvių skalikų veisėjai ir šeimininkai iš skirtingų Lietuvos kampelių ir akylai saugomi mažųjų dvaro šeimininkų – taksų, varžėsi, kurio skalikas gražesnis, šaunesnis. Kaip visada, paroda prasidėjo gera nuotaika, kai susitikę žmonės sveikinosi, džiaugėsi vienas kito šunimis ir laukė, kada prasidės pati paroda. Ilgai laukti neteko – šeimininkai su savo augintiniais buvo pakviesti apeiti tradicinį garbės ratą, po kurio sveikinimo žodį tarė Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis bei kiti svečiai.
Ir pagaliau – paroda! Pirmieji šunys įžengė į ringą, o likę šeimininkai su augintiniais, slėpdamiesi nuo kaitrios saulės, stebėjo, kas jame darosi. O čia, aikštelėje prie pat dvaro rūmų, nekreipdamas dėmesio į kaitrą triūsė teisėjas Valdas Petrauskas, kaip pro padidinamąjį stiklą apžiūrinėdamas kiekvieną parodos dalyvį.
Teisėjui išties buvo nelengva išrinkti patį pačiausią skaliką. Kol jis vertino šunis, žiūrovai ir dalyviai dalijosi prisiminimais iš medžioklių bei lietuvių skalikų pasiekimais. Galėjai išgirsti, kaip vyresni šunų veisėjai stengiasi perduoti savo patirtį jaunesnei kartai. Lietuvių skalikų šeimininkai dalijosi šunų auginimo ir auklėjimo subtilybėmis, atsakinėjo į klausimus smalsuolių, kurie džiaugėsi tiek suaugusiais lietuvių skalikais, tiek ir jaunučiais skalikiukais. Žiūrovų netrūko, nes kai kuriuos šeimininkus atlydėjo šeima ir draugai. O smagiausia buvo žmonėms, atvykusiems į Ilzenbergo dvarą su ekskursija, nes jie turėjo netikėtą progą pamatyti ir lietuvių skalikus. Buvo girdėti dvaro svečius kalbantis lietuviškai, latviškai, rusiškai.
Lietuviai jau mažiau stebisi pamatę lietuvių skalikus, bet užsienio svečiams tai nuostabi galimybė susipažinti su nacionaline Lietuvos šunų veisle.
Turbūt vienas įsimintinesnių nutikimų įvyko jau parodai pasibaigus, kai dalyviai grįžo prie savo automobilių ir į stovėjimo aikštelę įsuko turistų autobusas. Dalis turistų iškart pasuko link firminės Ilzenbergo dvaro krautuvėlės, bet keli turistai pripuolė prie vieno iš lietuvių skalikų šeimininkų ir pradėjo klausinėti, kokie čia nuostabūs šunys.
Lietuvių skalikų paroda praėjo sklandžiai ir gražiai. Skalikų šeimininkai varžėsi vienas su kitu, bet nebuvo pykčio ar pavydo, dalyviai džiaugėsi vienas kito laimėjimais – galima sakyti, kad lietuvių skalikai sujungia žmones.