Eglė Kernagytė-Dambrauskė su vyru Vytu augina du šunis, kurie yra savotiškos priešingybės vienas kitam. „Auginame septynerių metų labradorą Styvį ir devynerių Sibiro haskį Francą. Šunys labai mieli, draugiški, ištikimi. Abu labai žaismingi, nuolat dūksta kartu. Vykstame su jais į sodybą, kur haskis iškart lekia apžiūrinėti apylinkių, o labradoras lieka šalia mūsų, nes yra ypač sargus ir mumis rūpinasi.“
Nors abiejų šunų charakteriai labai skirtingi ir ryškūs, labradoras Styvis jaučiasi taip, tarsi būtų haskis. „Anksčiau Vytas su Francu dalyvaudavo kinkinių varžybose. Neretai kartu, kaip palaikymo komanda, vykdavo ir Styvis, tad sakydavome, jog jis kaip mamutė iš „Ledynmečio“ (ji galvojo, kad yra žiurkė, nes su jomis gyveno) galvoja, kad yra haskis ir net nustebtų pamatęs save veidrodyje.“
Šeimos gyvenime šunys jau ilgą laiką, tad jie – neatsiejama namų dalis. „Šunys su mumis gyvena jau labai ilgai. Francas į mano gyvenimą atėjo kartu su Vytu. Pirmą sykį su juo teko susidurti Vyto namuose. Išsigandau, kai įėjus į kambarį pasitiko vilko žvilgsnis. Tačiau greitai susidraugavome.“
„Tuo tarpu Styvį įsigijau panašiu metu. Kadangi su sūnumi išgyvenome nelengvą laikotarpį, nusprendžiau pasidovanoti šuniuką. Kaip tik tuo metu mane pasiekė informacija, kad viename veislyne gimė „brokuotas“ šuniukas. Brokuotas, nes turi kreivą sąkandį. Man net siūlė vesti jį pas odontologą, dėti plokštelę ir t. t., bet aš jį tiesiog parsivežiau namo, nes apie parodas mes negalvojome, tiesiog reikėjo draugo“, – apie antrojo keturkojo atsiradimą gyvenime pasakoja Eglė.
Du dideli ir aktyvūs šunys namuose gali tapti tikru iššūkiu šeimininkams. Eglė pasakoja, kad keturkojai augintiniai iš dalies turėjo įtakos sprendimui persikelti į erdvesnį būstą. „Vienas Francas Vytui gerų išdaigų prikrėsdavo. O kai du šunys ėmė gyventi kartu… Neilgai tempę su Vytu nutarėme išsikelti į namą.
„Palikti vieni jie įsiverždavo į bet kokią erdvę, virtuvėje suvalgydavo visa, kas būdavo pasiekiama. Styvis turi bėdą, aktualią daugumai labradorų, – nepasotinamumą. Taiga jis valgydavo viską. Absoliučiai viską. Kas būdavo po to – turbūt nėra sunku įsivaizduoti. Taigi, vienas toks „sėkmingas“ prasinešimas po namus paskatino kraustytis iš buto.“
„Ne visuomet lengva būna ir keliauti. Francą dažnai vežamės kartu, o Styvis lieka saugoti mamos namų. Vedžioti sudėtinga, nes jis didelis, tempia, turi daug jėgos. Tačiau viskas atsiperka jo meilumu ir dėmesiu.“
Eglė Kernagytė-Dambrauskė prieš įsigydama šunį atidžiai rinkosi veislę, kuri būtų draugiška vaikams. „Kaip jau minėjau, šunį pirkau tuomet, kai su Vėju kūrėme naują gyvenimą, tad apie šuns draugiškumą vaikui privalėjau galvoti. Būtent todėl ir pasirinkau labradorą. Lygiai taip ir Vytas. Nors įsigydami šunį mes dar nebuvome pažįstami, jis, puikiai suprasdamas, kiek šuo gyvena ir kiek per tuos metus gali pasikeisti gyvenimas, taip pat darydamas sprendimą rėmėsi šia sąlyga.“
„Dabar, kai mūsų namuose jau du vaikai, smagu, kad šunys yra tikri draugai, griūnantys ant nugaros vos pradėjus juos glostyti. Nesinorėtų dėl baimės ir keliamo pavojaus vaikui atsisakinėti savo mylimo augintinio.“
Haskiui Francui teko ypatingas išbandymas – prisitaikyti prie stipriai pakitusio gyvenimo sąlygų. Kurį laiką buvęs vienas šuo namuose staiga turėjo išmokti dėmesiu dalintis su kur kas už save mažesniais naujais namų gyventojais. „Į Vyto namus atkeliavau su 2,5 metų sūnumi ir 2 mėnesių šuniuku, tad labiausiai apsiprasti reikėjo Vyto šuniui. Iš pradžių vedžioti šunų eidavome visi. Vėjas griebdavo vesti Styvį, tačiau šuniukui paaugus viskas pasikeitė ir labiau būdavo panašu, kad jis išeidavo pačiuožinėti ant pilvo, laikydamas už pavadėlio Vėją. Haskis priėmė šuniuką kaip kokį brolį, o Vėją jam pristatinėjome kaip šeimininką. Kadangi haskiai labai myli vaikus – neturėjome jokių problemų. Jis greitai priprato.“
Eglei nuo vaikystės augintiniai – tarsi šeimos nariai. Pirmasis šuo Baksas buvo ypatingas šeimos narys tiek jai, tiek jos tėvams, tad jo netektis tapo skaudžiu sukrėtimu visai šeimai. „Kai man buvo dvylika, Tėtis davė pinigų ir leido įsigyti šuniuką. Tai buvo basetas Baksas. Nuo tos akimirkos, kai paėmiau jį ant rankų, – jis tapo pilnaverčiu mūsų šeimos nariu. Baksas buvo labai juokingas basetas. Piktas kaip velnias. Apkandžiojęs bene visas mano drauges, bet kartu būdavo ir labai meilus. Vedžiodavo jis mudvi su mama. Tikrai ne mes jį. Juokindavome kaimynus.
„Mūsų šeimoje jis pragyveno vienuolika metų. Taip nutiko, kad Baksą teko užmigdyti dėl stipraus insulto padarinių. Mama turėjo viena susitvarkyti, nes buvome išvykę. Pasakysiu atvirai – aš nepamenu, kada mačiau taip verkiantį Tėtį. Buvo labai liūdna.“
Eglė mano, kad gyvūnas namuose padeda vaikams suvokti atsakomybę, ugdo meilę gyvūnams, jautrumą. „Vienam sūnui patinka, kai glostai, kitam – kai žaidi. Džiugas mėgsta įsijausti į šunų šeimininko vaidmenį. Būdamas panašaus ūgio nurodinėja ir jaučiasi labai kietu vyruku. Vytas visuomet augo namuose, kuriuose buvo naminis gyvūnas, todėl labai rūpestingas ir atsakingas šiuo klausimu.“
Eglė prisimena, kad nuo mažens buvo tikra gyvūnų gelbėtoja, tad namuose atsirasdavo vietos ir žiurkiukams, ir katinams. „Esu parsinešusi namo ką tik gimusią katytę. Ko tik neprisigalvojau, kad ji saugiai užaugtų mano namuose. Guldžiau į krepšį, kurį išklojau mamos kailiu. Stebėdavau katytę visą parą. Vos ji imdavo raustis tame kailyje – žinodavau, kad ieško maisto, tai jau stovėdavau šalia su pipete, pilna šilto pieno.“
„Kažkada esu radusi statybose nudvėsusią žiurkę ir krūvą likusių gyvų jos vaikų. Manote, aš juos palikau? NE. Aš juos dvi savaites auginau, maitinau šiltu pienu iš pipetės ir t. t. Deja, man teko išvykti atostogauti ir likę pas mano draugę jie neišgyveno.“
„Esu parsinešusi paukštuką, kurį radau iškritusį iš lizdo. Jis gyveno mano balkone visą savaitę. Keldavo mane šeštą ryto, maitinau, rūpinausi juo. Bet mamai trūko kantrybė. Taigi aš kažkokiu būdu susiradau a. a. gamtininką Ričardą Kazlauską, pasikviečiau jį namo ir atidaviau paukštuką. Esu pritempusi namo dešimtis kačiukų, pastarąjį jų parsinešiau jau būdama suaugusi.“
Eglė pastebi, kad ir jos vaikai auga tokie pat atidūs, nuoširdūs ir gailestingi gyvūnų draugai, ir priduria, kad dabar gyvūnus gelbėja kartu su vyriausiuoju sūnumi Vėju.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.