„Jie yra mano gyvenimo dalis. Aš juos veisiu, mano draugai juos taip pat augina, mes esame didelė komanda. Mokome šunis, kad jie eitų pėdsakais, neprarastų unikalių medžioklinių savybių. Mes tai darome, nes ši veislė išskirtinai intelektuali. Šuns intelektas, kaip ir žmogaus, vystosi tiek, kiek į jį investuoji. Šie šunys atlieka daug funkcijų, jie nesukurti tik bėgti ar puošti aplinką. Jei kurtsharas padaro kokį nors veiksmą ir šeimininkas tą veiksmą ignoruoja, jis iškart ieškos kito sprendimo, kuris būtų tinkamas šeimininkui", - pasakojo moteris.
Kurtsharų veislės šunys yra skirti paukščių medžioklei. Jie gali sekti pėdsakus, ieškoti paukščių, juos atnešti. Balkanuose, Italijoje, Ispanijoje ši veislė itin populiari, nes šiose šalyse gyvos paukščių medžioklės tradicijos. Australijos įstatymai tokios medžioklės neleidžia, tad ten kurtsharai yra tapę grožio veisle. Lietuvoje dėl savo aktyvumo bei dydžio jie nėra itin populiarūs, bet augintojų entuziastų netrūksta.
„Kadangi mėgstu bėgioti, judėti, norėjau judraus šuns. Šie šunys visada ištroškę veiksmo. Bet jei sėdi namuose ir dirbi, jie tai jaučia ir būna savo vietoje. Man labai patiko jų temperamentas. Be to, jie visi skirtingi ir labai gražūs", - kalbėjo Miglė.
Ji pasakoja, kad vienas iš jos tikslų – išlaikyti šią veislę kuo mažiau pakitusią, kad ji netaptų dekoratyvia. Todėl mergina daug dėmesio skiria šunų dresūrai ir auklėjimui, stengiasi kuo daugiau praleisti laiko su jais natūralioje aplinkoje.
„Kai dirbame su šunimis, matau, kaip jiems tai patinka, jie atsigauna, tiesiog siela dainuoja. Lygiai taip pat, kai dresuojame mažus šuniukus, matyti, kaip jie pradeda bręsti ir keistis, jie išmoksta koncentruotis, susikaupti, pradeda stebėti visas detales. Jie yra labai protingi, tad, kai pradedi investuoti laiką, jie ima labai keistis", - teigė šunų šeimininkė.
Medžioklinių šunų auklėjimui Miglė naudoja manekenus, kuriuos pasitelkus šunys mokomi tinkamai atnešti gyvūną. Moteris pasakoja, kad šios veislės atstovai nėra „žudikai“, todėl šunys neturi agresijos, jų paskirtis – ne nužudyti paukštį, o parodyti, kur jis yra, arba surasti jį melduose, vandenyje.
„Invis yra labai azartiškas, jis sustingsta į strėlę, bet po kelių sekundžių šoka ant grobio. Tenka mokyti, kad jis turi išlaukti. Taip pat dresūrai naudojamas švilpukas – vieną galą papūtus jis atsigula, kad ir kaip toli būtų, o kitą – atbėga pas mane. Jeigu yra pašautas gyvūnas, šunys nežudo ir nedrasko jo, o tik suranda ir parodo kelią medžiotojams", - sakė Miglė.
Miglė kartu su bendraminčiais organizuoja specialius mokymus savo šunims, kuriuos veda specialistai iš užsienio. Lauko bandymų metu keturkojai mokomi tinkamai ieškoti grobio, jį parodyti, atnešti. Tokie specialūs mokymai ir intensyvios treniruotės su profesionalais gali trukti ir penkias dienas nuo ryto iki vakaro.
„Atvažiuojame į laukus, kažkur būna paslėptas tupintis narve arba pririštas fazanas. Šuo paleidžiamas ieškoti kelių šimtų metrų spinduliu. Šuo ieško zigzagu. Kai jis pajaučia paukščio kvapo molekules, susijaudina, aplink savo ašį ima sukti uodegą ir pradeda intensyviai ieškoti to paukščio. Kai aiškiai pajunta kryptį, kur gyvūnas yra, šuo sustingsta. Taigi šiuo etapu vertinama paieška, kontaktas su šeimininku bei telktis", - teigė moteris.
Treniruočių metu taip pat mokoma atnešti radinį iš vandens. Šeimininkas vis kažką įmeta į vandenį ir šuo turi tą daiktą surasti. Po kurio laiko šuo suvokia, kad, jeigu šeimininkas jį siunčia į vandenį, jis jame būtinai ką nors turi rasti. Kai kurie šunys dėl azarto net paneria po vandeniu arba pradeda šeimininkams traukti akmenukus nuo dugno. Šios veislės šunys yra prisitaikę būti vandenyje, jų letenos primena anties kojas – pirštai sujungti plėvėmis.
„Kita užduotis su antimi – imituojamas jos nušovimas. Šuo turi būti stipraus charakterio, jis turi nereaguoti į šūvį. Taigi šaunamas šūvis, o negyva antis metama į vandenį ir šuo turi ją atnešti. Trečia užduotis – šuo paleidžiamas į meldus, ten yra gyva antis pakirptais sparnais, šuo turi ją atnešti jos nesužalojęs. Taip pat bandoma uoslė su kiškiu. Imituojama, kad kiškis nubėga, šuo turi eiti pėdsaku ir jį atnešti", - teigė moteris.
Miglė labai džiaugiasi, kad ją supa įdomus bendraminčių ratas, o kurtsharų augintojai yra tapę ir artimais draugais, su kuriais leidžiamas turiningas ir įkvepiantis laisvalaikis.
„Mūsų bendruomenėje yra gana įvairių profesijų žmonių, bet po darbų mes susitinkame, važiuojame į miškus, laukus, šunys bėgioja, o mes tiesiog kalbamės įvairiausiomis temomis. Mūsų šunys praplečia socialinį gyvenimą, suranda žmonių, kurie tampa mieli ir brangūs, su kuriais sieja tas pats pomėgis. Dėl to gaunu daug gerų emocijų, atsipalaiduoju, daug dažniau išvažiuoju į gamtą, judu", - teigė Miglė.