Gintarės namuose sutaria net šuo su kate: kad gyvūnai susidraugautų, teko išmokti svarbią pamoką

Katės Lunos ir kalytės Mūzos šeimininkė Gintarė Bakūnaitė šiandien džiaugiasi, kad keturkojės sutaria taip, lyg būtų kartu augusios nuo mažens. Vis dėlto, namuose jos atsidūrė ne tuo pačiu metu, o ir draugystė tarp jų užsimezgė neiškart. Kad augintinės kartu gyventų draugiškai, teko paneigti vieną paplitusį mitą, kad šuo ir katė savo santykius turi išsiaiškinti pačios: pasirodo, pirmiausia gyvūnai turi išmokti gerbti vienas kito ribas, o be šeimininko pagalbos tai neįvyks.

Namuose atsirado vietos ir katei, ir kalytei

Pirmoji, prieš daugiau nei 10 metų, G. Bakūnaitės namuose atsirado katytė Luna.

„Dar studijavau, daug nesvarsčiau ir buvo tiesiog – oi, kaip faina, noriu kačiuko. Katinas tai buvo dėl to, nes jis yra tikrai savarankiškesnis. Kol esi jaunas ir nedaug laiko praleidi namuose, katę gali ir ilgesniam laikui palikti“, – prisimena ji.

Apie Luną ji sužinojo iš skelbimo. Nors kačiukus dalinusi šeimininkė atvežė susipažinimui visą mažylių vadą, G. Bakūnaitė iškart suprato, kuris kačiukas priklauso jai, nes iškart įsimylėjo taškuotą Lunos pilvuką.

„Mes ją pavadinome Luna, nes iš pradžių naktimis ji mums absoliučiai neleido miegoti. Ieškodama vardo galvojau, kad tai turėtų būti kokia nors nakties deivė, kurios gyvenimas vyksta naktį. Taip radau vardą Luna ir dėl to katytę taip pavadinau“, – pasakoja G. Bakūnaitė.

Mūza šeimoje atsirado gerokai vėliau, prieš dvejus metus. Jos šeimininkė prisimena, kad planavimas turėti šunį vyko labai atsakingai – kartu su draugu ji skaičiavo, kiek laiko jie galės skirti dresūrai, priežiūrai, vedžiojimui, taip pat svarstė, kas bus, jeigu abiem tektų išeiti į darbus.

„Aš labai norėjau šuns, kuris būtų kaip lapė. Pamatėme Mūzos sesers skelbimą, kai atostogavome Kretoje, ir aš sakau: čia mūsų šuo? Mes dar turėjome diskusijas, nors galvojome apie tai ilgai, bet sprendimas buvo pakankamai greitas dėl to, nes maži šuniukai ne taip ilgai būna tose prieglaudose. Iš tikrųjų, žmonės nori mažus šuniukus pasiimti, turbūt sudėtingiau su vyresniais ar senesniais augintiniais. Nusprendėme paskambinti, tačiau Mūzos sesės tada jau nebebuvo. Po to prieglaudos savininkė sako, kad yra daugiau vadoje šuniukų. Taip Mūza atsirado pas mus“, – sako G. Bakūnaitė.

Mūzos vardas kalytei buvo suteiktas tik po to, kai buvo atmesti kiti svarstytini variantai. Iš pradžių Mūzą norėta pavadinti lape, tačiau G. Bakūnaitė šio vardo atsisakė, nes jis pasirodė pernelyg akivaizdus.

„Matavomės vardus, kol ji buvo dar visai mažytė. Kai pasiėmėme ją iš prieglaudos, dokumente buvo užrašytas vardas – Grikė. Tada mes dar buvome sugalvoję Bruknės vardą, tačiau bandant šaukti jis kažkaip neskambėjo. Ir tada, labai natūraliai, atėjo Mūzos vardas. Galvojome ta kryptimi, kad jeigu jau Luna yra nakties deivė, tai gal tada ir šuo galėtų kažkokį tokį vardą turėti. Aš taip juokaudavau: kas gi čia tame Užupio panteone tiktų? Taip atėjo Mūzos vardas, o kai jis atėjo, tai labai prilipo. Dabar ji Mūza Medūza, nes miega atsigulusi ant nugaros ir išvertusi pilvą – čia yra jos patogiausia poza. Tai mes juokdavomės, kad kaip medūza ji miega“, – sako G. Bakūnaitė.

Gyventi draugiškai pavyko neiškart: reikėjo daug ko išmokti

Vis dėlto, Mūzos atėjimas į namus buvo džiaugsmingas ne visiems jų gyventojams – štai, katytei Lunai tai buvo didžiulis stresas. Šeimininkei teko nusivilti, kad katė su kalyte negulės viename guolyje apsikabinusios, kaip iki tol mėgo pasvajoti.

„Katė labai sulyso pirmais mėnesiais. Iš pradžių buvo tyrinėjimas, kas čia per naujas objektas po 10 metų atsirado mano pasaulyje. Nežinau, kiek tai truko, bet tikrai buvau net truputėlį sunerimusi, nes katė nenusileisdavo ant žemės. Jinai žiūrėjo kažkokių aukštų objektų, kad tik nebūtų ant žemės“, – sako G. Bakūnaitė.

Tuo metu Mūzos reakcija į Luną buvo visiškai kitokia – mažoji kalytė norėjo žaisti su kate. Ir tik su Mūza pradėjus lankyti dresūrą G. Bakūnaitė sužinojo, kokiu klaidingu mitu dažnai patiki žmonės, kurie tikisi pripratinti katę prie kartu gyvenančio šuns.

„Yra toks mitas – žmonės sako, kad katė ir šuo patys išsiaiškins santykius. Iš tikrųjų, labai džiaugiuosi, kad mes turėjome dresuotoją, kuri pasakė – ne ne ne, neleiskite taip daryti. Neleiskite gaudyti katės, nes šuo turi išmokti gerbti kito gyvūno ribas. Mes pradėjome ją stabdyti. Jeigu kitas gyvūnas, pavyzdžiui, katė, šnypščia, ar rodo kitus ženklus, kad jai nepatinka, tai šunį reikia stabdyti ir neleisti tų ribų pažeisti. Kai mes pradėjome tai daryti, pavyko ne iš karto, bet per kokius metus susiformavo tas santykis. Šiandien jos išsitenka vienoje lovoje, gali kartu pabūti pakankamai nedidelėje erdvėje“, – rezultatais džiaugiasi G. Bakūnaitė.

Lunos ir Mūzos šeimininkė niekada nesvarstė, kad dėl šuns ir katės nesutarimų galėtų atsisakyti kurio nors iš augintinių. Anot jos, sprendimas turėti augintinį kartu yra ir sprendimas priimti visas dėl to ateityje gresiančias problemas, todėl gyvūno atsisakymas jai niekuomet neatrodė kaip išeitis.

Neapleido nuojauta, kad kalytė turi ypatingą talentą

Šeimininkė išduoda, kad Mūza ne tik panaši į lapę, bet išties turi ir lapiškų charakterio savybių. Pasirodo, kalytė mėgsta vagiliauti nuo stalo. Vis dėlto, Mūzą šeimininkė apibūdina kaip labai draugišką gyvūną, meilų ir suaugusiems žmonėms, ir vaikams, ir kitiems gyvūnams.

„Mes su socializacija kažkokių didelių problemų neturėjome. Aišku, ji yra labai emocinga, jai labai sunku išbūti ramiai. Eiti į kavines ir įsivaizduoti, kad ji atsiguls po stalu ir pralauks tą laiką, man labai sudėtinga, nes ją labai domina įvairūs maisto kvapai, jos uoslė labai stipri. Miške irgi būna tokių niuansų, kad negalime jos visiškai laisvai paleisti, nes jeigu ji užuodžia kažkokio gyvūno pėdsakus, tai ji bėgs neatsisukdama nepaisant to, kad moka visas komandas. Tiesiog ten yra daug įdomiau, matyt, negu tai, ką mes galime jai pasiūlyti, kad ir kokie skanūs skanukai bebūtų“, – Mūzos charakterį nupasakoja šeimininkė.

Stebint savo augintinės elgesį, G. Bakūnaitės neapleido nuojauta, kad kalytė gebėtų puikiai ganyti avis, o kai nuvyko jų ganyti, įtarimai pasitvirtino.

„Aš įtariau jau seniai, kad ji turi aviganių instinktą. Mes nežinojome, koks tiksliai tai yra mišrūnas, nors pagal išvaizdą panašu, kad joje yra korgio, o mama su kažkokiu aviganiu maišyta. Tai sunku pasakyti, bet aš turėjau tą nuojautą pagal jos reagavimą į pėdsakus, kvapus. Mūsų dresuotoja pasakė, kad yra galimybė Lietuvoje nuvažiuoti pas tokią dresuotoją, kuri moko ganyti avis ir ji gali pasakyti, ar šuo turi aviganio instinktą, ar ne. Mums pasakė, kad yra labai stiprus aviganio instinktas, ir pridėjo, kad kalytė yra labai stipri – jei nežinotų, kad tai kalytė, sakytų, kad bičas“, – prisimindama juokiasi G. Bakūnaitė.

Vienkiemyje gyvūnams įdomiau nei mieste: gamtoje juos paprasčiau iškrauti

Mūzos šeimininkė pripažįsta, kad šuns iškrovimas reikalauja nemažai pastangų, o kartais pasitaikydavo dienų, kai ji su draugu turėdavusi daug darbų, todėl ilgesniems pasivaikščiojimams ir žaidimams rasti laiko būdavo sunku. Gyvūnų šeimininkai puikiai žino, ko tokiose situacijose gali imtis nuobodžiaujantis šuo.

„Taip nelygioje kovoje žuvo bent 3 patalynės komplektai, vieni batai ir ką tik padaryta spinta, kurios vienas kampas buvo nugraužtas. Dabar labai matosi, kad jeigu jinai neišsikrauna, gatvėje pradeda viską rinkti nuo šaligatvio. Iki šiol vaikštome į dresūros pamokas, gal nebūtinai visada labai sąžiningai, bet tai yra vienas iš būdų iškrauti šunį, nes kartais tai padaryti buitinėmis aplinkybėmis yra sudėtinga, ypač mieste. Mes vasarą leidžiame vienkiemyje ir ten yra daug paprasčiau, nes ji gali būti kieme, kur daug kvapų, daug varlių, vabaliukų ir visokių kitokių įdomių dalykų. Ten ji turi ką veikti ir nekyla dėl to problemų, o mieste yra sudėtingiau“, – pastebi G. Bakūnaitė.

Vasaros metu kartu su šeimininkais į vienkiemį iškeliauja ir katytė Luna. Anot G. Bakūnaitės, gamtoje ji jaučiasi labai neblogai – šeimininkai ją paleisdavo pasibastyti palaidą be pavadėlio, o ji sėkmingai grįždavo namo, neretai ir su lauktuvėmis.

„Parnešdavo paprastai peles. Niekada nesidomėjau, kodėl ji taip daro, bet jeigu jinai pagauna pelę – niekada jos nevalgo. Ji labiau žaidžia su pele, meta ją į vandenį arba, ne pirmas kartas, kai įmeta ją į batą. Baisiausia būna, kai ji atneša pelę į lovą pasidžiaugti. Čia yra mano didžiausias siaubas“, – sako G. Bakūnaitė.