Grybavimas su augintiniu: kokie pavojai jo tyko miške?

Gausiai nulijus ir vis dar besilaikant šiltiems vasariškiems orams Lietuvoje, daugelis suskumba aplankyti miškus ir prisirinkti grybų. Neretai į tokias iškylas augintinių šeimininkai pasiima ir savo keturkojus, kuriems tai dar viena proga išsikrauti neaprėpiamuose miško plotuose. Visgi tokį augintinio malonumą akimirksniu gali apkartinti miške tykantys pavojai. „PetCity“ klinikos veterinarijos gydytoja Greta Jakutytė vardija, su kuriais iš jų dažniausiai susiduria šeimininkai ir pataria, kaip apsaugoti savo augintinius.

Apsinuodijimai grybais yra pastebimi kasmet

Pranešime žiniasklaidai veterinarė Greta Jakutytė pasakoja, kad nors Lietuvoje augintinių apsinuodijimai grybais yra pakankamai reti, tačiau jų klinikinėje praktikoje pasitaiko kasmet.

„Šunys iš prigimties yra smalsūs gyvūnai, todėl natūralu, kad klaidžiojant miške jie gali susidomėti vienu ar kitu grybu. Nors Lietuvoje didžioji dauguma grybų nėra nuodingi, visgi yra ypač nuodingų ir toksiškų rūšių, kurios gali pakenkti augintiniams”, – perspėja gydytoja.

Apsinuodijimo simptomai, kurių negalima ignoruoti

„Augintiniui paragavus vieno iš nuodingų grybų, jam gali pasireikšti įvairūs negalavimai, susiję tiek su virškinamojo trakto veikla, tiek su nervų sistemos sutrikimais“, – pasakoja G. Jakutytė.

Pasak gydytojos, šeimininkui svarbiausia laiku pastebėti simptomus, tokius kaip seilėtekis, vėmimas, viduriavimas, apsunkintas kvėpavimas, vangumas ir letargija. Neretai apsinuodiję augintiniai jaučia pilvo skausmą ir dėl to keistai išriečia nugaros sritį. Jiems taip pat gali atsirasti drebulys, traukuliai, nekoordinuoti judesiai. Apsinuodiję augintiniai linkę daugiau lakti vandens ir gausiai šlapintis.

„Pastebėjus bent vieną iš šių simptomų, reikia nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją. Taip pat prieš važiuojant į kliniką būtų gerai įsidėmėti ar nufotografuoti grybą, kurį, įtariate, kad jūsų augintinis suvalgė. Taip veterinarijos gydytojams bus lengviau įvertinti situacijos rimtumą ir paskirti tinkamą gydymą“, – dalinasi veterinarė.

Veterinarijos gydytoja pasakoja, kad apsinuodijusio augintinio klinikoje laukia išsamus anamnezės surinkimas bei klinikinė apžiūra, jam taip pat yra atliekami kraujo tyrimai, kad būtų galima įvertinti jo būklę ir pakitimus:

„Jeigu augintinis į kliniką yra atvežamas nepraėjus 2 valandoms po grybo suėdimo, veterinarijos gydytojas gali priimti sprendimą gyvūnui sukelti vėmimą. Taip išvalomas augintinio skrandis dar nespėjus nuodingiems toksinams pasklisti jo organizme. Atvežus augintinį vėliau, jam tuomet dažniausiai taikomas simptominis gydymas bei skiriamos intraveninės infuzijos“, – patirtimi dalinasi G. Jakutytė.

Mirtinai nuodingos gyvatės – angys

Gydytoja primena, kad Lietuvos miškuose gyvena ir nuodinga gyvačių rūšis – paprastoji angis. Būtent augintinio susidūrimas su ja gali baigtis itin skaudžiai, neretai ir mirtimi.

„Angies įgėlimo žymės pastebimos vos 51% šunų. Šeimininkams svarbu žinoti, kad įgėlimas dažniausiai pasitaiko kaklo ir galvos srityse, žymiai rečiau – galūnėse. Augintiniui gali pasireikšti lokalus tynis, edema ar hematoma angies įgėlimo vietoje. Jeigu įkandimas buvo galūnėje – gyvūnas gali pradėti šlubuoti. Jam gali pasireikšti ir sisteminiai simptomai, tokie kaip anafilaksinis, hemoraginis ar neurogeninis šokas, padažnėjęs kvėpavimas ar širdies darbas“, – pasakoja veterinarė.

G. Jakutytė perspėja, kad įkandus angiai, jos nuodai stipriai veikia gyvūno kraujo ląsteles ir nekrotizuoja aplinkinius audinius, mažina kraujo krešumą: „Šunims neretai tokie įkandimai gali baigtis mirtimi, o ypač mažesnių veislių atstovams dėl palyginus didelio nuodų kiekio augintinio svoriui. Įtarus, kad augintiniui galėjo įgelti gyvatė, svarbu nedelsiant vykti į veterinarijos kliniką.“

Vykstant su augintiniu į mišką svarbu tinkamas pasiruošimas

Laikas su augintiniu miške gali būti nepamainomas ir džiuginantis. Visgi siekiant išvengti nesklandumų ir sumažinti pavojų rizikas, šeimininkui svarbu tinkamai pasiruošti. Veterinarė dalinasi, kad vietose, kuriose auga grybai, augintinį geriausia vedžioti su pavadėliu. Taip šeimininkui bus paprasčiau stebėti, ką augintinis veikia ir galimai bando slapta suėsti. Pasak jos, be pavadėlio vedžioti augintinį miške rekomenduojama tik tiems šeimininkams, kurie yra visiškai įsitikinę, kad augintinis bus šalia.

Miškuose keturkojai neretai pabėga ir paklysta. Šuns instinktai natūralioje gamtoje yra itin stiprūs, tad pamatę ar užuodę laukinius miško gyvūnus, jie gali pasileisti jų vytis ir neberasti kelio atgal.

Veterinarė G. Jakutytė visiems išsiruošusiems į mišką, o ypač mėgstantiems paleisti savo augintinius, rekomenduoja naudoti GPS sekiklius, kurie dedasi ant gyvūno kaklo, o šeimininkas gali stebėti augintinio lokaciją savo telefone. „Dar vienas iš būdų jaustis bent kiek saugiau dėl savo augintinio yra visada prie antkaklio laikyti prisegtą ID medalioną, kuriame būtų išgraviruota šeimininko kontaktinė informacija – taip gyvūną radusiems žmonėms bus lengviausia susisiekti su šeimininkais“.

„Jeigu augintinis mėgsta rinkti ir ėsti įvairias maisto atliekas, šiukšles nuo žemės, tyrinėti įvairius gyvius, tuomet pasivaikščiojimų metu verta panaudoti ir antsnukį. Ne ką mažiau svarbus ir tinkamas gyvūno išauklėjimas ir jo reagavimas į komandas. Jeigu šuo yra paleidžiamas, jis turi mokėti komandą „palik“ bei parbėgti kviečiamas savo šeimininko, – pataria G. Jakutytė.

Veterinarė priduria, kad kaip ir bet kurios išvykos į gamtą su augintiniu metu, svarbu pasiimti geriamojo vandens, augintinio gertuvę ir jo mėgstamų skanėstų, kurie gali padėti augintinį prisišaukti.

Na, o svarbiausia, nepamiršti antiparazitinių priemonių ir būti įsitikinusiam, kad jos vis dar yra aktyvios.

„Augintinis bus efektyviai apsaugotas nuo erkių, naudojant moksliškai patvirtintus veterinarijos vaistinėse ar klinikos parduodamus antiparazitinius antkaklius, lašus ar sudavus tabletes. Kaip papildoma priemonė išėjus į mišką gali būti naudojami ir aerozoliniai purškikliai, kurie savo kvapu dar labiau atbaidys parazitus“, – pasakoja veterinarė.