Gyvūnų greitoji veikia jau savaitę: veterinaras prabilo apie tai, kas skaudžiausia

Praėjusią savaitę „RuminaVET“ veterinarijos gydytojo Pauliaus Morkūno ir jo kolegų iniciatyva į Kauno gatves išriedėjo pirmasis greitosios veterinarinės pagalbos automobilis – reakcijos socialiniuose tinkluose išduoda, jog ši žinia pradžiugino daugybę žmonių. Laidoje „DELFI diena“ veterinarijos gydytojo paklausėme, kaip sekasi dirbti su nauja priemone, kaip keičiasi požiūris į gyvūnus Lietuvoje bei kas lemia tai, jog žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai – vis dar opi problema.

Greitosios veterinarijos automobilis – tik pavojaus atveju

Veterinarijos gydytojas „DELFI diena“ kalbėjo, jog imtis iniciatyvos jį paskatino kitų šalių pavyzdžiai ir akivaizdus greitos pagalbos augintiniams poreikis. Jis viliasi, kad ateityje greitoji pagalba gyvūnams bus prieinama visoje Lietuvoje.

Paklaustas, ar daug iškvietimų jau spėjo sulaukti, P. Morkūnas prisipažįsta, jog kol kas vykti su automobiliu gelbėti gyvūnų neteko, tačiau nelaimė gali nutikti bet kada.

„Manau, kad tiesiog reikia tam laiko. Žmonėms galbūt dar atrodo keista – jie skambina, domisi, klausia, užsirašo telefono numerius. Jie nori turėti telefono numerį, jei atsitiktų ta bėda. Ta bėda gi neatsitinka taip, kad, va, atsirado kažkokia paslauga, ir man tą pačią dieną atsirado bėda. Ne. Tu tiesiog žinai, kad, atsitikus nelaimei, įsivedi telefoną. Jei tau prireiks kada nors, galėsi paskambinti“, – sako P. Morkūnas.

Kokiais atvejais galima kreiptis į greitąją veterinarinę pagalbą? P. Morkūnas pabrėžia, kad tai – situacijos, kuomet augintinio gyvybei kyla pavojus ir reikalinga skubi pagalba.

„Tai nėra veterinarijos gydytojų iškvietimas į namus paskiepyti gyvūną ir panašiai. Tai – ekstra pagalba. Turime vairuotoją, turime gydytoją arba veterinarijos specialistą, kuris, sulaukęs skambučio, operatyviai reaguoja. Važiuojame iš karto. Ekstra situacijos – traumos, nebūtinai namuose, tai gali atsitikti auto avarijoje, kažkur mieste, parke, bet kur“, – vardija P. Morkūnas.

Svajodami apie augintinį, vis dar nepagalvojame apie jo gerovę

Kalbėdamas apie visuomenės požiūrį į gyvūnus, veterinarijos gydytojas pastebi, jog jis – dvejopas. Didžiuosiuose miestuose jis pastebi artimesnį žmogaus ir augintinio ryšį: čia gyvūnai vadinami šeimos nariais, labiau mylimi, dėl jų labiau pergyvenama. Mažesniuose miestuose ir kaimuose, anot jo, gyvūnas tebėra tik gyvūnas, šeimos nariu tokiose vietovėse dažniausiai jis dar nevadinamas.

Paklaustas, ar augintinius į šeimą šiandien žmonės priima atsakingai, P. Morkūnas pastebi didelę problemą ir prisipažįsta, jog artėjančios Kalėdos jam kelia baimę. Šventiniu laikotarpiu gyvūnai tampa impulsyviomis, neapgalvotomis dovanomis, kurias šeimos neretai apleidžia.

„Gyvūnas yra ne dovana. Visiems tėveliams galima paaiškinti, kad, jei jūs perkate vaikui augintinį, tai jūs perkate sau. Niekada negalvokite, kad vaikas jį vedžios, kad vaikas rinks ekskrementus. Dėmesys ir pavyzdys turi pirmiausiai būti iš tėvų: kaip auginamas gyvūnas, kad tai yra gyvybė. Visų pirma, tai – gyvybė, ji svarbi ir turi būti vertinama“, – pabrėžia P. Morkūnas.

Apgalvojant sprendimą priimti augintinį į šeimą, veterinarijos gydytojas pataria pirmiausia įvertinti gyvūno veislę ir savo galimybes pasirūpinti augintiniu.

„Jei dirbi per parą 14 valandų ir gyveni vieno kambario bute, o sugalvosi įsigyti zenenhundą, kaip tas gyvūnas jausis tavo namuose, kada nieko nėra? Vaikas – į mokyklą, iš mokyklos – pas močiutę, o tas gyvūnas vienas 14 valandų. Kad tu grįši namo ir paglostysi jį 15 minučių – to neužtenka. Gyvūnams, kaip ir mums, reikia dėmesio. Mes vieni negalime: einame į darbą, su kolegomis kalbamės ir taip toliau. Gyvūnams irgi reikia dėmesio – ir pasivaikščioti, ir kartu savaitgalį praleisti. Negali turėti gyvūno ir juo nesirūpinti. Man tai yra nesuvokiama“, – sako veterinarijos gydytojas.

Piktina gyvūnų skriaudėjams skiriamos menkos baudos

Gyvūnų mylėtojams jautri tema – smurtas prieš gyvūnus, apie kurį vis dar tenka išgirsti. Kalbėdamas apie žiaurų elgesį su gyvūnais, veterinarijos gydytojas mano, jog pagrindinė problema – neadekvačios baudos.

„Atsakomybės jausmo jokio nėra, jei mes, atsiprašant, tą gyvūną nužudome ir gauname 15 eurų baudą. Neseniai buvo net pasirodę straipsniai, kad po kelių dienų ar mėnesių, tas pats žmogus, (kuris nukankino gyvūną – DELFI), vėl augina augintinį. Nėra jokių teisinių formų normalių. Aš manau, kad už augintinio nužudymą mažiausiai turėtų būti 1 ar 3 metai kalėjimo, nelaisvės. Įsivaizduokite: jei jis nužudė augintinį, grubiai padaręs egzekuciją mieste, parkuose ar dar kažkur, tai jis lygiai taip pat gali su bet kuo padaryti. Pas tą žmogų yra kažkoks jausmas širdyje, kuris neturi jokių ribų. Jis su bet kuo gali taip padaryti. Čia tik laiko klausimas, kada jis gali pakenkti kažkam kitam“, – sako P. Morkūnas.

Veterinarijos gydytojas piktinasi ir tyčinio gyvūnų nuodijimo atvejais, apie kuriuos pastaruoju metu išgirstame itin dažnai.

„Nuodytojai, žinokite, yra psichiniai ligoniai. Nes kitaip tai yra nepaaiškinama. Tai tiesiog jų užsiėmimas. Jie nesiekia kažkokių tikslų, ir, kaip kitam patinka eiti į parką, vaikščioti, sportuoti, dar kažką, tai jiems patinka šitą veiksmą daryti. Ir gaudyti jų nelabai kaip pagausi, nelabai gal ir pati visuomenė imasi tų gaudynių, nes gyvūnas apnuodijamas, gyvūnas, aišku, gydomas, gyvūnas nepagydomas, bet toliau niekas nesiaiškina, ką toliau daryti, kaip ištirti. Netiriamos bylos, nuodytojai neieškomi, išmėtytų nuodų niekas netiria. Tiesiog ateina, praeina ta visa idėja ir viskas – niekas nesigilina“, – teigia veterinarijos gydytojas.