„Turėjome vieną šunį – belgų aviganį, bet vis pagalvodavome, kad norėtume ir antro. Ir štai per miesto šventę vyko Panevėžio gyvūnų globos draugijos akcija – dalijo beglobius šunelius. Vienas jų taip krito į širdį, kad iš karto to šuniuko nepasiėmusi, visą naktį negalėjau užmigti ir ryte vis tiek rezervavau“, – praėjus kelioms dienoms po švenčių pasakoja Dovilė iš Šilagalio.
Netrukus trijų mėnesių Sibiro haskio ir vokiečių aviganio veislių mišrūnė kalytė jau buvo moters namuose. Tiesa, pasiimdama iš laikinų gyvūno globėjų šią dovaną šeimai pašnekovė sužinojo, kad šuo neskiepytas ir nepaženklintas mikroschema.
„Nustebau, bet nusprendžiau: pati tai sutvarkysiu“, – prisimena D. Norvilienė.
Parnešta į namus mažoji šeimos draugė, pasak šeimininkės, buvo žvali, žaidė. Pirmadienį pašnekovė šunį nuvežė paskiepyti. Tačiau netrukus gyvūno savijauta ėmė blogėti: kalytė pradėjo viduriuoti, vemti.
Mirtinas virusas
„Kreipiausi į veterinarijos gydyklą, tačiau naktį mūsų augintinė nugaišo. Labai skaudu, kad ir trumpai draugavom, spėjome prisirišti prie jos“, – teigia Dovilė.
Bet dar liūdniau jai dėl to, kad kalytė į jos šeimą galėjo ateiti jau serganti. Mišrūnei nustatytas jauniems šuneliams itin pavojingas parvovirusinis enteritas, o skiepas nuo jo ligą galėjo paankstinti ir labiau komplikuoti.
Dėl šio viruso negydomų šunų jauniklių mirštamumas – šimtaprocentinis, laiku pradėjus gydyti išgyvena pusė tokių ligonių. Todėl labai svarbu šunis kuo anksčiau paskiepyti nuo šios ligos ir vėliau skiepijimą pakartoti.
Bet ir tuomet dar lieka rizika susirgti parvovirusiniu enteritu.
„Būtų liga vėliau išlindusi, nieko neįtarčiau, bet čia tik dvi dienos praėjo… Pati gydytoja sakė, kad prieglaudose dabar šito viruso židiniai. Nesuprantu, kaip tada galima į tokius masinius renginius kaip miesto šventės su apsikrėtusiais gyvūnais eiti. Juk ten lankosi žmonės su šunimis ir užkratas gali išplisti toliau. Mano šeimoje mažas vaikas auga“, – nuogąstauja D. Norvilienė.
Moteris būgštauja, kad virusą turėjusi kalytė galėjo ir jos seną augintinį užkrėsti.
Nors jis paskiepytas ir kol kas ligos požymių nematyti, šeimininkė augintinį atidžiai stebi. Apie savo bėdas Šilagalio gyventoja pranešė ir Panevėžio gyvūnų globos draugijai, o jos savanoriai esą pasisiūlė prisidėti gydant ligonę.
„Kam man ta pagalba, aš ir pati galiu pasirūpinti gydymu. Esmė, kokiomis sąlygomis dirba prieglauda. Gyvūnas – ne daiktas, tai – gyvas padaras, jei jį atiduodi kažkam, tai turi atsakyti už jo būklę. Dabar prašo aukoti, renka paramą, skelbia akcijas, o gyvūnai palikti likimo valiai. Pirmą kartą iš čia pasiėmiau šuniuką ir paskutinį, daugiau to išgyventi tikrai nenoriu“, – piktinosi šuns netekusi moteris.
Gali laukti bet kur
Mirtinu virusu užsikrėtusią mišrūnę priėmė ir gelbėti bandė veterinarijos gydytoja Kristina Mačernytė-Misevičienė. Jos teigimu, tokios bėdos šunų šeimininkus paprastai užplūsta bangomis po vasaros, rudenį. Dažnai šios ligos skaudžiai paliečia gyvūnų prieglaudas. Veterinarės žiniomis, Lietuvoje dabar parvovirusas užklupo Jonavos nevyriausybinę organizaciją, šunų ligos siaučia Gargžduose. Klaipėdos rajonas kentėjo ir pernai.
„Ne paslaptis, kad gyvūnų prieglaudos verčiasi sunkiai, neturi lėšų, galimybės karantinuoti globotinių, tad ligos ir plinta“, – teigia K. Mačernytė-Misevičienė.
Moteris neneigia, kad Dovilės kalytė virusą galėjo parsinešti iš Panevėžio gyvūnų globos draugijos, nes šios ligos inkubacinis laikas nuo 5 dienų iki savaitės. Tačiau gydytoja įspėja, kad ligos užkratą galima pasigauti bet kur, net ir patys šeimininkai jį gali namo parsinešt.
„Turėjau vienu metu kelis šuniukus ir virusą parsinešiau, matyt, pati iš turgaus. Susirgo visi. Būna, ir šunų kirpėjos savo augintinius taip užkrečia. Čia nežinosi, kur gali virusas laukti, todėl ir reikia jauniklius skiepyti, vengti su jais viešų vietų, geriau vedžioti savam kieme, nors ir čia kokia užklydusi katė gali užkratą atnešti“, – sakė veterinarė.
Pastaruoju metu pašnekovės gydykloje jau vienas paskui kitą atvesti keli tokia sunkia liga susirgę šunys. Dar vienas esą buvo iš Kauno prieglaudos žmonių paimtas.
„Šitą virusą net iš šunų parodos galima parsivežti, kai šeimininkai jose dalyvauja. Veislynų virusai irgi neaplenkia“, – kalbėjo gydytoja ir pridūrė, kad beglobių gyvūnų dalybos taip pat nėra itin sveika keturkojams, bet taip jiems šeimininkus rasti lengviau.
Nespėjo paskiepyti
Pagal Lietuvos įstatymus, pasak K. Mačernytės-Misevičienės, gyvūnų prieglaudos neįpareigotos šunų skiepyti nuo parvoviruso. Tai esą privalu tik dėl pasiutligės. Tačiau Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė patikino, kad jos prieglaudoje šunys yra žymimi mikroschemomis, skiepijami, jiems išnaikinami kirminai ir blusos.
„Praėjusį ketvirtadienį, berods, iš Pasvalio mes gavome dvi jaunas kalytes. Viena jų – ta, apie kurią dabar kalbama. Iki akcijos spėjome joms išnaikinti kirminus, bet nebeskiepijome – nenorėjome, pakeitę gyvūno aplinką, dar sukelti jam papildomą stresą dėl vakcinos. Abi kalytės atrodė sveikos…“ – dėl šio įvykio apgailestavo R. Liberienė.
Panevėžio miesto šventės metu per tris šios organizacijos akcijos dienas paimta 16 šuniukų. Į naujas rankas iškeliavo ir šilagalietės Dovilės kalytės sesuo.
Kaip sakė R. Liberienė, pasidomėjus apie pastarąją, išsiaiškino, jog ji sveika, ligos požymių nėra. Kitų šios prieglaudos globotinių užsikrėtusios kalytės esą negalėjo susargdinti, nes visi jie skiepyti.
Taip pat Rūta abejoja, ar kas daugiau galėjo nuo sirgusios kalytės užsikrėsti per savaitgalį vykusią akciją. Žmonėms ši liga nepavojinga, o atvesti šunys neprileidžiami per arti prie prieglaudos globotinių.
„Šitos ligos neišvengiamos. Korona, parvovirusai – jie išnaikinami tik užšaldžius arba sudeginus. Turime įsigiję dezinfekcinę lempą už 350 eurų ir neišjungiam jos ištisą parą, turim kitų dezinfekcinių priemonių, bet vis tiek liga ima ir išlenda. Skiepijam savo gyvūnus, bet ir tai ne visada padeda – tik tokiais atvejais sergama lengviau ir dažniau išgyjama“, – teigia pašnekovė.
Seniau, pasak vadovės, jos prieglaudoje buvo ir vienas didesnis viruso antplūdis, kai iš karto susirgo penki šuns jaunikliai. Jie tada buvo išgydyti.
„Tokie ligų proveržiai prieglaudų bėda, girdėjau, dabar Gargžduose siaučia koronavirusas“, – sakė R. Liberienė.
Parvovirusinis enteritas – lengvai užkrečiama ir greitai plintanti virusinė infekcija. Ja užsikrečiama tiesiogiai per išmatas ar netiesiogiai per užkrėstus daiktus ir paviršius.
Su šio viruso plitimu kovoti gana sudėtinga. Infekcija daugiausia pasireiškia viduriavimu ir vėmimu, o šie simptomai neretai taip nualina šunelių organizmą, kad prasideda tokios bėdos, kaip apetito netekimas, apatija, anoreksija, karščiavimas, dehidratacija.
Šuniukams, kuriems liga progresuoja, gali atsirasti nepūlinis miokarditas, atsiranda širdies, kvėpavimo nepakankamumas ir jie staiga nugaišta.
Liga gali vystytis žaibiškai ir ūmiai. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, būtina kuo skubiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Viruso ištyrimas yra labai greitas ir trunka keliolika minučių.