Laura Barytė, veislyno „Speigas“ įkūrėja ir Sibiro haskių veisėja, nuo mažens svajojo apie šunis ir parodas. „Pirmas šuo mano gyvenime atsirado vos baigus pirmąją klasę, tai buvo negrynaveislis pudelis, vėliau – kilmingas rotveileris. Labai troškau dalyvauti šunų parodose, tačiau rotveileris man, vaikui, buvo fiziškai per sudėtingas.“
„Po kurio laiko tapau jaunąja vedle ir įgyvendinau svajonę dalyvauti šunų parodose. Beprotiškai mylėjau rotveilerius, tačiau turėjau ir slaptą svajonę – troškau fantastiško grožio, laukinės širdies haskio. Prieš kiek daugiau nei dešimt metų šiai mano svajonei buvo lemta išsipildyti. Pradėjau pažinti šią veislę ir kuo toliau, tuo labiau įsimylėjau haskius. Gilinausi į šią veislę, studijavau ją, sėmiausi patirties iš garsiausių Šiaurės Amerikos veisėjų. Tobulėjant užgimė draugystė tarp manęs ir ilgametės Sibiro haskių veisėjos Kim Leblanc iš Kanados.“
Visą būrį šunų auginanti Laura yra įsikūrusi atokiau nuo žmonių, šunis augina aptvertoje teritorijoje ir stengiasi nesukelti problemų aplinkiniams. „Mes gyvename kaime, turime gana nemažą teritoriją. Kaimynų kiek atokiau yra, tačiau stengiamės aplinkiniams netrukdyti. Žinoma, porą kartų per dieną, kai šunims valgio metas, jie įspūdingai iš nekantrumo kaukia, tačiau tai trunka vos porą minučių, kol visi gauna dubenėlius.“
Moteris ypač jaučiasi dėkinga savo mamai ir šeimai, kad jie supranta, palaiko ir padeda auginti bei rūpintis šunų gauja. „Bičiuliai, kurie pažįsta mane daugelį metų, – jau nebesistebi. Daugumai aplankyti mūsų šunis yra savotiška pramoga. Na, o artimiesiems esu be galo dėkinga už palaikymą. Kaskart prieš atsirandant naujam keturkojui vyksta ilgi debatai, tačiau visi žvėreliai greit tampa mūsų šeimos nariais.
„Didžiausias iššūkis, su kuriuo tenka susidurti, – išvykos... Nesu linkusi savo gaujos palikti prižiūrėti svetimiems, todėl jei ne mano mamos geranoriška pagalba – neiškelčiau kojos iš namų ilgiau nei porai valandų, o ką jau kalbėti apie tolimesnes išvykas ar šeimos atostogas. Esu be galo dėkinga savo mamai, kad, turėdama tiek augintinių, galiu ramiai keliauti, žinodama, jog visais bus puikiai pasirūpinta.“
Sibiro haskiai – neagresyvi veislė, tad šalia jų augančiam Lauros sūnui Arnui visada saugu. „Šunys mano gyvenime atsirado dar gerokai anksčiau iki sūnaus gimimo. Sibiro haskiai negali turėti nė trupučio agresijos žmogui, tačiau renkantis pirmuosius šunis draugiškumas su vaikais neturėjo įtakos veislės pasirinkimui. Žinoma, tikrai būčiau atsakingai svarsčiusi, jei būčiau įsimylėjusi linkusią į agresiją, sunkiai kontroliuojamą šunų veislę.“
Moteris prisimena, kad šunys gimusį kūdikį ypač saugojo ir gynė. „Gimus sūnui jau turėjome keletą haskių. Buvo be galo įdomu stebėti pirmąsias šunų reakcijas į vaikelį. Vyriausioji kalė vos vaikui suverkus nuolat bėgdavo jo gelbėti, pavyzdžiui, nuo maudynių... Reikėjo šiek tiek laiko, kol šunys išmoko ramiai reaguoti į kiekvieną vaikelio garsinį signalą.“
„Arnui buvo 1,5 metų, kai mūsų šeimą papildė haskis iš Kanados vardu Fizzy ir tuo metu pirmasis Lietuvoje australų piemenų šuo vardu Texas. Įdomu buvo stebėti, kaip jie ir Arnas auga kartu, kaip vystosi jų santykiai. Kieme turime didžiulį tvenkinį, todėl vaikui augant dėl jo paties saugumo niekada nenuleisdavome nuo jo akių. Neilgai trukus pastebėjau, kad Fizzy pradeda nerimauti ir inkšti, vos Arnas pasukdavo vandens link – jis nuolat padėdavo mums jį saugoti.“
„Texas buvo vienintelis šuo, tuo metu gyvenęs namuose, – užaugo miegodamas vienoje lovelėje su mūsų vaiku. Vakare užmigdžiusi sūnų galėdavau ramiai skirti laiko sau, nes Texas nuolat atsikeldavo iš lovelės ir atbėgdavo kviesti, vos tik vaikas suspurdėdavo. Nebuvo galima net subarti vaiko žodžiu, nes Texas, vos išgirdęs griežtesnį balso toną, iš karto atsistodavo prieš vaiką, užstodamas jį, toks elgesys nori nenori sukeldavo juoką.“
Augintinis namuose turi teigiamos įtakos visai šeimai, tarpusavio santykiams ir gyvenimo rutinai. „Manau, kad gyvūnas ne tik vaikus, bet ir visą šeimą moko atsakomybės. Suteikia šilumos, artumo, o kartais įneša ir smagaus chaoso, taip padarydamas kasdienybę spalvingesnę. Gyvūnas šeimoje suteikia galimybę vaikui išmokti pasirūpinti kitu. Jei auginate šunį, tenka nemažai laiko praleisti lauke, o tai yra sveika.“
Laura gana skeptiškai vertina idėją, kad augintinis – tai tik vaiko rūpestis. „Žinoma, tėvai privalo atsakingai auklėti tiek vaiką, tiek augintinį, prižiūrėti jų bendravimą, be to, padėti vaikui rūpintis juo. Manau, didžiausia klaida – nupirkti mažamečiui gyvūną ir visą priežiūrą bei atsakomybę užkrauti ant vaiko pečių, net nepasidomint, kaip jiems sekasi draugauti.“
„Aš manau, kad augintinis turi būti bendras „projektas“, nes mes, suaugę, nešame atsakomybę tiek už vaikus, tiek už gyvūnėlius, kuriuos priimame į savo šeimą. Ir tik mes, suaugę, esame atsakingi už tai, kad vaikų ir gyvūnų bendravimas išaugtų į besąlygišką, kupiną meilės, džiaugsmo ir rūpesčio draugystę.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.