Įspūdingą laimėjimą pelniusi Gerda Žemaitytė: sportininko ir jo augintinio tarpusavio ryšys – didelė dalis sėkmės

„Jausmas bėgti garbės ratą pasaulio agility čempionate – nenusakomas jausmas. Tačiau matyti, kaip tavo šalies komanda verkia iš laimės dėl tavo sėkmės – kažkas dar aukščiau“, – savo socialinėje paskyroje parašė Gerda Žemaitytė. 2023 m. spalio pradžioje Liberece, Čekijoje vykusiose Pasaulio šunų vikrumo varžybose (FCI Agility World Championship) su 6 metų borderkolio veislės kalyte Sabshai A'lee atstovavusi Gerda pasiekė Lietuvos istorijoje pirmąjį individualų čempionato medalį. Individualioje agility trasoje komanda užėmė 2 vietą, o trasų sumoje dėl pasaulio čempiono titulo – liko trečia ir namo parsivežė bronzą.

Sugrįžusi į Lietuvą ir šiek tiek „nurimus“ emocijoms, Gerda sako: „Tai nėra „dar vienas“ medalis mūsų nedidelei šaliai su keliais šimtais agility sportuojančių šunų. Tai titulas, kuris gali įkvėpti žmones tobulėti dar labiau, nes labai norint – viskas įmanoma. Nesvarbu, kad lyginant su didesnėmis šalimis šis sportas Lietuvoje dar nėra labai populiarus, o treniruotėms žiemą geras sąlygas turi tik sostinės sportininkai.

Su šunų vikrumo sportu prieš 15 metų supažindino kaunietė Rita Dambrauskaitė, nors, kaip prisimena Gerda, pati pradžia buvo visiškai savarankiška: „Savo pirmąjį šunį, Labradoro retriverę Diną, agility pagrindų mokiau pagal Youtube įrašus. Dar tuomet mane sužavėjo tai, kaip stipriai ši veikla keičia mano ir šuns tarpusavio ryšį. Šiandien manau, kad tame ryšyje ir slypi didelė dalis sėkmės. Geriausių rezultatų gali pasiekti tik tuomet, kai surandi būdą, kaip savo keturkojui „paaiškinti“ agility užduotis ir motyvuoti jį įveikti kliūtis maksimaliu greičiu“.

Nors motyvaciją agility šunims sukuria skirtingi dalykai – skanėstai, žaislai ar paprasčiausias noras bėgti kartu su savo šeimininku, didelio šuns noro kliūtis įveikti teisingai ir greitai nesukursi prievarta. Būtent čia, Gerdos nuomone, ir slypi šio sporto grožis.

Marijampolėje, iš kur ji kilusi, vis dar nėra nei vieno agility klubo, todėl pradėjusi domėtis sportu keturiolikmetė su bendraminčiais pasigamino keletą kliūčių ir susitarė dėl nedidelės pievelės šalia miesto. O tada kone kasdien po pamokų 5 kilometrai pėsčiomis į treniruotę ir atgal su savo augintine Dina. „Noras tuomet buvo stipresnis už viską, o žinių sėmiausi iš Youtube. Kartais tėvai pavėžėdavo į Kauną, kur žiniomis pasidalindavo klubo „Iltys“ sportininkai.“ Vėliau treniruotes tęsė Vilniuje.

Dabar Gerda daug keliauja, todėl savo planus dėlioja taip, kad prieš svarbesnes varžybas treniruočių būtų daugiau, bet atkreipia dėmesį: „Svarbu ne treniruočių kiekis, o kokybė. Daug laiko ir dėmesio skiriu šunų fiziniam parengimui, ilgiems pasivaikščiojimams, kurių metu jie gali laisvai lakstyti. Tai leidžia ne tik pasiekti gerų rezultatų, bet ir apsaugo šunis nuo didesnių traumų“.

Sportininkės įsitikinimu, tokie šunys pasižymi geresne koordinacija, yra fiziškai pasirengę didesniam krūviui bei užduotims, kurios nėra natūraliai būdingos šunų fiziologijai. „Turbūt paprasčiausias būdas sužaloti savo augintinį – tai pasiimti jį į agility aikštelę „tiesiai nuo sofos“, – patirtimi dalijasi sportininkė. Visi suprantame, kuo maratonas ar didelių svorių kėlimas gali baigtis žmogui be fizinio pasiruošimo. Tas pats principas galioja ir augintinių sporte“.

Gerda baigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Galimybė dirbti per nuotolį agility treniruotėms ir kelionėms jai labai paranki, tačiau net kai vienu metu dirbo ofise ir studijavo, agility iš jos gyvenimo niekur nedingo. Jos teigimu, daug dalykų šunį išmokyti gali namuose, o vėliau perketi į agility aikštelę.

Borderkolių kalytę Sabshai A'lee, o trumpiau, Lee, ji įsigijo galvodama apie sportą, tačiau patikina, jog niekada jokios šunų veislės nesirinktų vien sportui: „Paprasčiausia trauma gali užkirsti kelią bet kokiam augintinio sportui. Todėl labai rekomenduočiau pagalvoti, kaip tokiu atveju atrodys jūsų ir šuns gyvenimas – ar net ir tuo atveju džiaugsitės savo pasirinkimu ir rasite būdų, kaip užimti augintinį? Nesu iš tų, kurie mano, jog borderkolio veislės šuo – tinkamas tik „dresuotojams-specialistams“. Tačiau borderkolio niekuomet nerekomenduočiau tiems, kam aktyvus gyvenimo būdas – svetimas, o laisvo laiko po dienos darbų lieka mažai. Mano nuomone, yra daugybė nuostabių veislių šunų, kurie taps puikūs kompanionai ir „nereikalaus“ keltis nuo sofos tuomet, kai po sunkios darbo dienos to visai nesinori.“

Paklausta apie Lee, Gerda pirmiausia pabrėžia jos išskirtinį atsidavimą darbui. „Gali dangus griūti, Lee išliks susitelkusi užduočiai, ir ne šimtu procentų, o kur kas daugiau. Tačiau, nors šis bruožas labai naudingas sportuojant, nereikėtų susidaryti įspūdžio, jog su tokiu šunimi gyventi visuomet paprasta – lygiai taip pat jis gali „atsiduoti“ automobilių ganymui ar medžioklei miške.“ Neturintiems žinių apie borderkolius, nesulaukiantiems profesionalios pagalbos, gyvenimas su tokiu augintiniu gali tapti gana sudėtingas.

Paklausta, ar vykdama į Pasaulio agility čempionatą planavo tiek daug pasiekti, sako nemananti, jog tokius pasiekimus galima suplanuoti: „Iš dalies prisideda ir sėkmės faktorius. Nežinai, kokių iššūkių sulauksi, kaip seksis kitiems. Tačiau tikslus, nesusijusius su prizinėmis vietomis, visada išsikeliu. Juk tik taip gali pamatuoti savo progresą ir įvertinti, ties kuo reikia padirbėti daugiau.

Kalbant apie šių metų čempionato rezultatą, manau, kad jau ne vienerius metus kryptingai dirbau šia linkme. Ir čia akcentuočiau ne tik treniruotes su šunimis, bet ir psichologinį pasirengimą. Didelio masto varžybose tai tampa ne mažiau svarbu nei šuns galimybės. Menkiausia dvejonė savimi ar augintiniu kainuoja klaidas ir laiką, kurie komandą gali atitolinti nuo prizininkų“.