Bo…risas
„Aš visą laiką buvau šunų mylėtoja, ir ypač senbernarų veislės – su jais augau. Atsimenu, kai buvau visai mažytė mergytė, mamos prašiau ir sakiau, kad labai noriu katiniuko, tai vieną ir turėjome. Mes gyvenome Užupyje, langai būdavo atidaryti, tai ji gyveno ir lauke, ir pas mus – laisvą gyvenimą. Tada susilaukė vaikučių ir, kaip supratau, pas tėvelį su tais vaikučiais ir liko. Pas mus gyventi nebegrįžo“, – pažintį su katėmis prisiminusi šypteli dainininkė.
Vis dėlto, situacija pasikeitė gimus dukrai. Būdama maždaug trejų metukų, ji Marijos Monikos paprašė katės, o vyras, tikras kačių mylėtojas, šią idėją palaikė. Dainininkei teko nusileisti ir į namus pakviesti apsigyventi katiną.
„Kadangi aš labai nemėgau kačių, labai norėjau šuniško katino. Pasiskaičiau internetiniuose puslapiuose, kad būtent škotų nulėpausiai yra itin draugiški, neturi katiniško karaliaus charakterio, to „aš dėl savęs, o visi kiti jūs man tarnaukite“, nes kiek man teko susidurti, aš ne ekspertė tikrai, kiti katinai truputį to turi. Be to, mano du vaikai buvo maži, žinojau, kad tikrai tąsys tuos katinus, dės į mašinėles, supakuos į leliukus, bus reikalų, tai prisiskaičiau, kad jie su vaikais labai geri, labai draugiški, o dar ir gražūs“, – pasakoja moteris.
Taip Dičiūnų šeimoje atsirado katinas Borisas, kuris greitai tapo labai mylimu šeimos nariu. Borisas iš pradžių gavo vardą Bo, tačiau neilgai trukus teko šio vardo atsisakyti.
„Mes ieškojome labai labai trumpo vardo, trumpiausio įmanomo katinui, pavyzdžiui, dviejų kokių nors balsių ar priebalsių. Bandėm Da, Di, Gi, Sa, Ša, Fa, niekas nesigavo, iki kol iš burnos išsprūdo Bo, kuris pasirodė labai geras vardas. Tada mano mama, nemėgstanti išvis katinų, pamatė tą mūsų katiną, pradėjo jį glostyti ir pasakė, kad jau kai bus labai geras ir meilus, tai galėsime jį meilindamiesi vadinti Borisu. Ir man taip surezonavo, kad nusprendžiau – tegul būna Borisas! Joks Bo neprilipo, gavosi iškart Borisas, karališkas vardas tikrai. Tai tokia juokinga ta jo istorija. Kur čia Bo… Tikras Borisas!“ – juokiasi M. M. Dičiūnė.
Boriso gyvenimo Dičiūnų namuose pradžioje nepavyko išvengti ir kuriozų, giliai įstrigusių Mary Mo atmintyje. Kaip pasakoja ji, šeima gyvena palėpinio tipo name, kur visi stogai – šlaitiniai, o langai – veliuksiniai. Tai – puikus derinys žingeidžiam ir tyrinėjančiam katinui, norinčiam slapta išsmukti iš namų.
„Borisas buvo gal 3–4 mėnesių katiniukas, pati pradžia, kai tik gavome. Užlipo jis ant to veliukso ir nuėjo pasivaikščioti ant stogo, mes to nematėme, buvo visai šilta vasaros naktis, bet lijo. Aš atsikeliu, nerandu niekur katino, išeinu į lauką, girdžiu, kad miauksi, bet nerandu kur. Tada pasitelkiau muzikantės ausį, kad išgirsčiau, iš kurios pusės čia tas Borisas miauksi, ir supratau, kad jis yra ant stogo. Bėgte namo ieškoti, atsidarau tą veliuksą, žiūriu – jis pačiam kampe, lietaus nuotekų vamzdyje, visas šlapias, stogas slidus, metalinis, tik ką pakeistas, užlipti jam su nagais nepavyksta, jis vargšas katiniukas lietvamzdžio linkyje tupi.
Galvoju, kaip dabar man jį ištraukti, iš tikrųjų slidu, čia jau kokį kraną reikėtų kviestis, kad jį išgelbėtų. Tada man kilo idėja, kad jis gi turi nagus, tai gali į kažką juos suleisti, tik ne į metalinį stogą, tai aš numečiau jam antklodę ir pradėjau šaukti: „Borisėli, Borisai…“, visaip. Jis visas šlapias, nelaimingas, verkiantis ėjo per tą antklodę. Buvo juokinga, kad jis ne tai kad užliptų ir bėgtų namo, jis užlipo ant antklodės krašto, apsidžiaugė namų kvapu ir šiluma, pradėjo murkti, nebelipo pas mane, darė tą masažą pėdutėmis, tad man teko jį pačiai ištraukti su ta antklode Nuo to laiko jis ten nelipa“, – juokiasi Boriso šeimininkė.
Pilkoji Silva
Vis dėlto, vieno katino šeimoje nepakako. Nuolatiniai darbai, projektai, koncertai ir kitos veiklos retai suderinamos su ilgu buvimu namuose, tad Borisui reikėjo draugijos, kad šeimininkams darbuojantis jis neliūdėtų. Taip Mary Mo šeimoje atsirado katytė Silva, kurią Dičiūnai pavadino pagal anglišką žodį silver, reiškiantį pilką spalvą, mat katytė, priešingai nei rainas Borisas, tviskančio pilko kailio.
Kaip teigia dainininkė, šis dviejų škotų nulėpausių duetas labai puikiai pasiteisino – katinai yra neišskiriami draugai: kartu valgo, miega, netgi į tualetą žygiuoja drauge.
„Būna, kad aš darbo metu turiu laisvo laiko ir grįžtu namo arba parvežu vaikus, ateinu, nėra katinų ir nežinau, kur jie. O pasirodo, jie ant vaikų lovytės abu šoneliais susiglaudę miega. Arba naktimis būna žaidžia, tai tada jau tenka raminti ir liepti duoti miegoti, nes tikrai būna siautėja – dieną išsimiega, o tada naktimis sugalvoja pažaisti. Jie tikrai turi kontaktą, bučiuojasi, laižo vienas kitą, eina kartu valgyti ir visaip leidžia laiką kartu, kartais ir pasipjauna, tada pasijaučia Boriso dominavimas“, – pasakoja laidos „Duok leteną“ viešnia.
Vis dėlto, nors veislė jų tokia pati ir katinai neišskiriami draugai, jų charakteriai visiškai skirtingi.
„Silva yra nedrąsi, ji ne šuo, ji iš aukštai nori pažiūrėti. Pavyzdžiui, aš einu maudytis į vonią, ji ateina, jai įdomu, atsigula ant vonios krašto ir žiūri, kaip aš maudausi. Taip, kad ji ateitų, trintųsi, tai nebent kai jau paštetą atidarinėju, tada jau ji labai nori draugauti, rėkia, žiūri tiesiai į akis, trinasi į koją. O šiaip ji tokia atsargesnė, sakyčiau, kuklesnė, ir į viską labiau iš šono žiūri. Pradžioje, kai ji buvo mažytė, lįsdavo ir po antklode, aš galvojau, kaip gerai, turiu dar vieną po antklode murkiančią katę, o po to, gal kai brendimas prasidėjo, ji pasidarė šaltesnė, tokia tikra katė.
O Borisas – visiškas šuo: terapinis, labai socialus, mes su juo turime labai daug ritualų. Pavyzdžiui, iš ryto vyras turi ritualą su juo žaisti. Borisas bėga per laiptus, sustoja kampe, tada vyras per juos daužo, o Borisas gaudo. Žodžiu, vyksta gaudynės ir visokie smagūs žaidimai. Jeigu aš einu į vonią, jis eina su manimi, nueina į tualetą, tada atsistoja ant vonios krašto atsigerti. Kai aš einu į virtuvę darytis kavos, jis aplink mane sukasi. Visada kartu, visada kažko prašo, sėdi, vaikšto aplink. Jeigu grįžtu iš darbo, jis atbėga į apačią prie durų, jau laukia kaip šuo, o kai išeinu – ateina išlydėti. Kai pas mane ateina koks mokinys ar studentas – jis irgi ateina, pasisveikina.
O vakare tai išvis yra terapijų terapija – atsigulus į lovą jis ateina, atsistoja prie tavęs, tu jį paglostai, tada staiga apsisuka, griūna, iškelia koją, o tada tu per tą koją kiši savo ranką ir papilvę glostai. Neįsivaizduoju namų be Boriso ir be Silvos“, – sako augintinių šeimininkė.
Paklausta, ar ji leidžia savo numylėtiniams pasiganyti lauke, pašnekovė atvirauja, kad tokios pramogos vengia dėl vienos labai svarbios priežasties.
„Galvoju, kad po to būtų jiems labai didelis praradimas, kai aš jų negalėčiau ten vesti ištisai. Neauginu šuns, nebent mano mamos senbernaras atvažiuoja, kurį aš prižiūriu, nes aš neturiu tiek sąlygų ir galimybių skirti tiek laiko kokybiškiems pasivaikščiojimams, o su katinais lygiai taip pat – kiek žinau, jeigu paraugauja kiemo, jie po to nori būti kieme, nori eiti, matyti gamtą, matyti lauką, paukščiukus ir visa kita. Tai aš kažkaip supratau, kad aš jiems parodysiu, suteiksiu vienkartinę laimę, o po to jie visada tikėsis to, o aš negalėsiu to suteikti, tai gal su amžiumi, kai turėsiu ilgiems pasivaikščiojimams laiko“, – juokiasi ji.
Visą Mary Mo katinų gyvenimo istoriją ir vertingus patarimus augintinių šeimininkams žiūrėkite laidoje „Duok leteną“.