Moteris prisimena, kad šis keturkojis rastinukas jai buvo visiškai netikėtas. Lyjant lietui miško sutemose sutiktas gyvūnas nebuvo ženklintas ir tikrai neatrodė, kad kažkas gali jo ieškoti. Nors moteris jo taip pat neieškojo, tačiau rado ir nusprendė juo rūpintis visą likusį gyvenimą.
„Mes jau turėjom vieną šuniuką, bet vis žvalgėmės į prieglaudas, norėjome dar vieno. Įsivaizdavau, kad pasiimsiu didelį pūkuotą meškiną. Bet taip jau atsitiko, kad radom šitą mažulę, kuri, nors ir nebuvo panaši į meškiną, tačiau liko su mumis“, – pasakoja miške sutiktos kalytės šeimininkė.
Kalytė buvo pavadinta Pupos vardu, o moteris greitai spėjo pastebėti, kiek daug gerumo telpa mažame jos kūne.
„Ji miela ir linksma, kaip aš sakau, komunikabili. Su ja kad ir į karą gali eiti – drąsi, moka už save ir šeimininką pastovėti. Labai ją mylime“, – tikina R. Zubavičienė.
Pupą moteris šiandien vadina nuo seno šeimoje gyvenusios belgų aviganės malinua seserimi, mat jos daug laiko praleidžia kartu. Vis dėlto, jų draugystės pradžioje netrūko išbandymų.
„Vos tik prisilietus prie Pupos, mūsų malinua keldavo pavydo scenas. Buvo ir kovų dėl maisto, bet Pupa ne iš tų, kur lengvai pasiduoda“, – teigia kalyčių šeimininkė.
Iki šios dienos moteris vis pagalvoja, kodėl kalyte buvo atsikratyta miške. Moteris įsitikinusi, kad pati viena kalytė niekaip nebūtų galėjusi atsidurti miško viduryje – tikriausiai kažkas paklaidino gyvūną ir žinojo, kad tai – pražūtinga.
Vos tik priglausta, kalytė dar keletą mėnesių šlubavo – šeimininkė įtaria, kad kažkas galėjo gyvūną nuskriausti arba šis susižalojo pats.
„Kodėl pasilikome kalytę? Dėl to mums klausimų nekilo. Arba atsiranda šeimininkai, arba ji lieka pas mus. Matyt, taip turėjo būti. Tai nuostabiausia dovana iš kažkur“, – džiaugiasi R. Zubavičienė.