Išvaizda apgaulinga: katė ne tokia pikta, kaip atrodo
Joniškietė Kristina Rusienė turbūt jau spėjo suprasti, kad jos namuose keturiomis laksto tikrų tikriausia žvaigždė. Neįprastomis savo Somalio veislės katės išraiškomis ji pradėjo dalintis feisbuko gyvūnų mylėtojų grupėje „Mūsų augintiniai“, kurioje, panašu, jos įrašų grupės nariai laukia labiausiai.
Joniškietė savo mažąją pikčiurną vadina Tute. Pasižiūrėjus į Tutės nuotraukas, pirmiausia kyla klausimas: kaipgi įmanoma draugiškai gyventi kartu su tokia pikta kate? Ar ši išraiška – tikslus katės vidinės būsenos atspindys?
„Tai tik toks žvilgsnis, jos charakterio, žinoma, niekaip neatspindintis. Daugelis žmonių taip ir galvoja, kad ji labai pikta. Viskas dėl jos ypatingo rūstaus žvilgsnio. O iš tikro tai ji labai mielas, pūkuotas padarėlis, mokantis maivytis, murkti, mylėti akimis, glaustytis. Burbuliuoja tik tuomet, kai atliekam nagų patrumpinimo procedūrą. Bet ir tuomet „malkų gaunu“ ne taip jau ir smarkiai“, – šypsosi Kristina.
Moteris pripažįsta, kad dažnai įkelia savo katės ir kitų augintinių nuotraukų į internetą. Nuotraukas ji „įgarsina“ kokiais nors daug galvoti neįpareigojančiais komentarais. Kristina džiaugiasi, kad nuotraukos su prierašais visiems sukelia šypsenas, žmonės pralinksmėja.
„Kartais galvoju, kad tame mažame rudame kūnelyje sėdi ateivis ir valdo Tutę virvelėmis iš vidaus. Taip, taip – ateivis. Sėdi prie gėlės ar prie eglutės šakos ir intensyviai „barškina“ morzės abėcėlę per šakas. Kol susigriebiu nufilmuoti, žinutės perdavimas į kosmosą būna nutraukiamas momentaliai. Miela keistutė mūsų didelėje draugiškoje šeimynoje“, – teigia moteris.
Po neįprasta išvaizda – neįprastas charakteris
Nedidelė, laukinės (ruddy) spalvos katytė puošnia uodega dar 2015 metų pavasarį iš vieno Latvijos veislyno pateko į Kristinos rankas. Veislyne katė buvo vadinama Kleopatros vardu, tačiau naujoji šeimininkė iškart pastebėjo, kad katė jokių Kleopatros požymių neturi.
Lyginant su namuose gyvenančiais dviem Meino meškėnais, Tutė beveik coliukė. Nors prie senbuvių katytė greitai adaptavosi, susidraugauti jos tebebando iki šiol.
„Beveik susidraugavo su senbuve Meino meškėne Kiara. Beveik, nes Kiara priėmė Tutę kaip įmotė, griežtai ir pamokančiai. Tiesa, įmotė išmokė Tutę daugybės katiniškų gudrybių. Kaip nešioti kamuoliuką, kaip tykoti prie lango atskrendančių paukščių į lesyklėlę, kaip prašyti, o kartais ir vogti maistą iš neuždarytų spintelių.
Kadangi Tutė buvo paklusni mokinė, kai kur pralenkė savo mokytoją visu šviesmečiu. Reikia tik pamatyti, kaip ji tykoja paukštukų už lango. Pasislėpusi už užuolaidos, nemirksinti ir tirtančia galva. Oskaro vertas vaizdas”, – pasakoja Kristina.
Šeimininkę stebina katės smalsumas: ji mėgsta visur dalyvauti ir niekada nepraleidžia progos stebėti, kaip gaminamas maistas virtuvėje. Iškart metami visi katiniški darbai ir rūpesčiai ir skubama užimti, jos manymu, pačią geriausią vietą stebėjimui.
„Nežinau, kodėl, bet jai atrodo, kad stebėti iš tamsaus sandėliuko, kaip gaminamas maistas, labai patogu. Matyt todėl, kad tamsoje gimsta patys geriausi planai-chuliganai. Kad ir kokia mažutė, liesutė, bet jos kūnelyje telpa neįtikėtinai daug maisto. Jei išdarinėjama žuvis ar višta, tai katytė išslenka iš virtuvės jau tik šonu.
O ir šiaip, nurungs visus žaibišku greičiu ten, kur dalinamas maistas. Kol kiti tik taikysis gabalėlį pauostyti, Tutė praskris pro visas savo ir ne savo porcijas ir net kvapą sutrauks į save. Sėdės toliau ir godžiai žiūrės. Už tai vadiname ją Tutė-raketa“, – šypsosi Kristina.