Dainininko Justino Lapatinsko gyvenime šuo atsirado žmonos Miglės dėka. „Mano draugas Aizis jau gyveno su Migle, kai mes susipažinome. Kiek girdėjau, šis šuo yra senų santykių palikimas. Ši aplinkybė patvirtina mano nuomonę, kad draugų nenusipirksi. Šis keturkojis bičiulis tikrai ne kartą man įrodė savo ištikimybę ir draugystę.“
Justinas ilgą laiką labiau mėgo kates, tad Aizio atsiradimas gyvenime tapo iššūkiu, kuris turėjo įtakos dienos ritmui ir kasdienės rutinos pokyčiams. „Man šuo buvo naujovė, nes visada labiau mylėjau kates, tad prieš ketverius metus buvo tikrai daug iššūkių. Pirmųjų komandų mokymas ir jo priežiūra per tiek laiko pakeitė mano mąstymą kardinaliai. Žinoma, sunku ankstų rytą ar vėlų vakarą vesti augintinį į lauką, bet žiūrėkime į tai pozityviai – juk smagu pradėti dieną anksti, malonu išeiti su puodeliu arbatos į kiemą, įkvėpti oro ir skirti keletą sekundžių sau. Rytinis pasivaikščiojimas – puiki mankšta – tai viena iš daugelio šuns teikiamų naudų. Jis išmokė mane atsakingumo, rūpestingumo. Manau, kad kaip tik šuo pastūmėjo užtikrintai prisiimti ir didesnę – vaiko auginimo – atsakomybę.“
Justinas su žmona Migle augina metų dukrą, bet kol kas augintinis mieliau privengia mažosios šeimos narės nei stengiasi su ja susibičiuliauti. „Vieša paslaptis (kurią žino visi kaimynai), kad Aizis vaikų nemyli. Taip yra todėl, kad mažiuką jį skriaudė ne kas kitas, o mieliausi padarėliai – vaikai. Tačiau draugo negalima palikti nelaimėje ir visada galima išmokyti šunį, koks elgesys yra tinkamas, o kas negali būti pamiršta. Ribas padeda nustatyti auklėjimas. Manau, kad dresūra yra visų save gerbiančių šunų augintojų atsakomybė. Šuo visada yra šeimininko veidrodis.“
Pora, žinodama apie Aizio patirtį ir nusistatymą, konsultavosi su specialistais, kaip geriausia augintinį supažindinti su nauja šeimos nare. „Mes tarėmės su dresuotojais, kaip turėtume įvesti vaiką į šuns teritoriją. Mums patarė, kad reikia šunį išvesti į kiemą ir į namus parnešti naujagimį, tada šuo, tarsi, grįžta į naujagimio teritoriją.“
„Šuo – tarsi amžinas vaikas, todėl tokie jausmai kaip pavydas jį lydės visą laiką. Visas šeimos laikas dabar yra skiriamas vaikui, bet nepamirštame ir savo augintinio. Mūsų šeimoje vaiką ir šunį jungia tamprus ryšys. Pirmais mėnesiais vaikui užmigus šuo likdavo tame pačiame kambaryje, o jam prabudus ateidavo mūsų įspėti. Dabar šuns pagalba galiu kontroliuoti vaiko buvimo vietą, judėjimą. Nemanau, kad tai padaro juos draugais (Aizis nesileidžia dukros liečiamas), bet šuo savais būdais bando padėti savo šeimininkui.“
„Aš savo šunį laikau šeimos nariu. Jei kažkas blogai atsiliepia apie mano augintinį, įžeidžia ir mane. Aizis yra pats tikriausias mano šeimos narys. Tad nedrįskite niekas liesti mano vaiko, žmonos ir šuns!!! Taip, tai yra grasinimas“, – juokaudamas pasakoja dainininkas.
J. Lapatinskas nuo mažens buvo apsuptas gyvūnų, tad suaugęs gali įvertinti, ar gyvūnai tikrai turi įtakos požiūriui į aplinką, elgesį ir asmenybės formavimuisi. „Remdamasis savo vaikyste, galiu teigti, kad gyvūnas išmoko atsakomybės, jausmingumo ir jautrumo, meilės gyvūnijai ir gamtai. Leidžia natūraliai priimti gyvenimą ir mirtį.“
„Net ir dukra jau nemažai išmoko iš augintinio. Pirmas jos žodis yra Aizis – augintinio vardas (mes su žmona vis dar laukiame savo eilės). Išmoko dalintis maistu ir žaisliukais. Mokosi glostyti, o ne pešti, mokosi kartu žaisti – mesti kamuoliuką ir bėgti atimti iš pavydo. Bet reikia nepamiršti senos patarlės „Šuns dantys – nesamdyti“. Visada reikia pasitikėti šunimi, bet kartu ir prižiūrėti jo elgesį ir veiksmus“, – apie dukros ir augintinio bendravimą pasakoja Justinas.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.