Šitos problemos galima išvengti, augintinį nuo mažų dienų mokant, kad veterinaras – smagiausias dalykas pasaulyje. Jei turite suaugusį šunį su „įsisenėjusia problema“, žinoma, pavargti teks ilgiau.
Galite susitarti su savo veterinaru, kad su augintiniu kelis kartus trumpam užsuksite į kliniką. Dauguma įstaigų tai leidžia, svarbu nepradėti piktnaudžiauti. Užsukę kelias minutes praleiskite priimamajame ir išeikite. Kuo dažniau tai galėsit padaryti, tuo geriau. Iš esmės veiksminga ir vienas užsukimas per mėnesį.
Po kelių tokių trumpų laimingai pasibaigusių vizitų (tai yra, jų metu šuns niekas nebadė, į įvairias angas nekišo visokių keistų daiktų ir t.t. – su juo tiesiog ramiai pasėdėta priimamajam ir pasišalinta) leiskite šuniui užlipti ant svarstyklių ir skatinkite jį skanukais (būtų šaunu, jei veterinaro asistentas taip pat kaip nors paskatintų augintinį). Jei veterinaras leis, galite augintinį nusivesti į procedūrų/apžiūros patalpą ir taip pat paskatinti.
Jei šuo reaguoja blogai, išsigando, raskite klinikoje vietą, kur jis norėtų skanuko, net jei tai bus ne viduje. Neišeikit iš karto šuniui sunerimus ar išsigandus – palaukit kol jis aprims.
Jei šuo bijo, palaukite, kol nurims, tada išvykite. Jis turi parodyti kokį nors atsipalaidavimą rodantį veiksmą, pavyzdžiui, atsisėsti ar nusipurtyti, o tada jį apdovanokit.
Jei šuo labai bijo, reikės daugiau darbo. Esant rimties atvejams, pirmaisiais apsilankymais galite net neiti į pastatą. Jei tik išlipus iš automobilio šuo pradeda drebėti, stovėkite šalia jo ir nurimus paskatinkite. Tada sėskite į automobilį ir važiuokite namo.
Svarbiausia – neskubėti. Retai baimes išgydyti pavyksta staiga. Bet koks net mažytis situacijos pagerėjimas – Jūsų ir augintinio pergalė.