Kad augintiniui netrūktų dėmesio, teko net pakeisti darbą: Gabija papasakojo, kodėl korgio neiškeistų į jokią kitą veislę

Nuotaikingi vaizdo įrašai su korgiais socialiniuose tinkluose daro savo – dažnas juos taip įsimyli, kad rinkdamiesi augintinį apie kitas veisles net nesvarsto. Taip nutiko ir korgio Dagilio šeimininkei Gabijai Kruopytei, kuri įsitikinusi, kad šie šunys turi visas teigiamas savybes, kokias tik įmanoma turėti šuniui. Kad būsimam augintiniui netrūktų dėmesio, su draugu ji net pasiryžo keisti darbus, o po pusantrų kartu su Dagiliu praleistų metų sako, kad tai buvo geriausias jos sprendimas.

Kitų veislių net nesvarstė: korgių savybės tiesiog pakerėjo

Kaip pasakoja korgio Dagilio šeimininkė Gabija Kruopytė, visą gyvenimą ji augo su vienu gyvūnu – kate, bet visuomet svajojo apie šunį. Laimei, neseniai ši jos svajonė išsipildė.

„Ieškojome augintinio, kuris būtų pakankamai protingas, imlus, nedidelis, kad galėtų gyventi bute. Ilgai svarstę ir gerus tris metus ieškoję, pagaliau įsigijome savo išsvajotą pirkinį. Tai pasiteisinęs pirkinys, geriausias sprendimas. Nesigailime, bet kol kas antro ir neplanuojame“, – šypsosi G. Kruopytė.

Į sprendimą turėti augintinį ji nuo pat pradžių žiūrėjo itin rimtai. Tam reikėjo susidėlioti finansus ir pasverti, ar netrūksta pačio svarbiausio ištekliaus – laiko.

„Tik pakeitę darbus ir vienam iš mūsų pradėjus dirbti iš namų, nusprendėme įsigyti augintinį, kuris visada bus prižiūrėtas. Korgiai ypatingai reikalauja dėmesio, buvimo su žmogumi, vieni ypatingai liūdi. Galbūt tai aktorystės sugebėjimai, o galbūt iš tiesų jie yra labai prieraišūs ir emocingi šunys, kuriems visada reikia žmogaus šalia“, – pastebi G. Kruopytė.

Dagilio šeimininkė prisipažįsta, kad rinkdamasi augintinį kitų veislių net nesvarstė, nes meilę korgiams ji jaučianti jau ilgą laiką. Dar būdama paauglė ji pastebėjo, kad korgiai populiarūs socialinėje medijoje, linksmi vaizdo įrašai su jais keldavo juoką. Sužavėta šios veislės, ji pradėjo domėtis korgių charakterio savybėmis ir įsitikino, kad viskas atitinka jos poreikius.

„Negaliu slėpti – iš pradžių korgiai papirko savo šypsena. Atrodo, kad jiems genetiškai lemta šypsotis, niekada nebūna liūdna. Kai nėra nuotaikos, pasižiūri į jį, o jis visada šypsosi – tai tu ir pats negali nesišypsoti“, – sako G. Kruopytė.

Ji pastebi, kad susidomėjimas korgių veisle išlieka didelis iki šių dienų. Su augintiniu dažnai parodose dalyvaujanti G. Kruopytė pastebi, kad jose daugėja ir dalyvių, ir žiūrovų, kurie nesikuklina prieiti ir paklausti, kur galima įsigyti šios veislės šunų, kokie jų charakterio ypatumai, ar šeriasi. Atsakymas į paskutinį klausimą dažnai matomas ir be jokių žodžių – G. Kruopytė juokiasi, kad pakanka pažiūrėti į plaukais apkibusius jos rūbus.

Dagilio gyvenime veiksmo netrūksta: mėgsta sužibėti įvairiuose renginiuose

Šuns turėjimas – didelė atsakomybė. Kad Dagiliui nieko netrūktų, namuose atsakomybėmis G. Kruopytė dalinasi su savo draugu.

„Mano duoklė šuniui yra ryte. Keliuosi pakankamai anksti prieš darbą, nes rytinis pasivaikščiojimas trunka bemaž valandą. Kadangi dažniausiai pradedu dirbti 8 valandą, tai mano šuo veikia kaip žadintuvas ir pakelia mane jau pusę šešių. Gyvename netoli Vingio parko, kartais pasivaikštome ir jame. Tada jis eina snausti, o aš išeinu į darbą. Vakarinis pasivaikščiojimas tenka draugui, nes sutemus man nebe taip drąsu“, – sako Dagilio šeimininkė.

G. Kruopytė nepraleido progos sudalyvauti šiemet vykusiose korgių lenktynėse. Ji pastebi, kad Dagilis ypač gerai sutaria su savo gentainiais korgiais, nors su kitomis veislėmis taip pat išlieka draugiškas. Nors lenktynės nevyko pagal planą, Dagilio šeimininkė džiaugiasi linksmai praleidusi laiką.

„Pirmose korgių lenktynėse dalyvauti jis negalėjo, nes jo dar nebuvo. O šiemet nepasikuklinome ir užsirašėme į lenktynes. Negaliu sakyti, kad sekėsi labai gerai – sekėsi gerai tik tuo, kad mes sugebėjome dalyvauti. Tačiau mūsų Dagilis nusprendė bėgti į kitą pusę. Gerai, kad aplink buvo ypatingai daug žmonių ir jis negalėjo prasibrauti pro minią ir pasprukti nuo manęs. Kadangi buvo pakankamai daug dalyvių, būtų sunku atskirti savąjį“, – sako G. Kruopytė.

Neseniai Dagilis nusprendė išmėginti dar vieną pramogą – šeimininkė jį užrašė į korgių klubo organizuojamą avių ganymą. G. Kruopytė pastebi, kad dažnas žmogus nustemba sužinojęs, kad korgiai išties yra puikūs aviganiai. Avių ganyme ji norėjusi sudalyvauti ir pernai, tačiau tuomet Dagilis dar buvo per mažas ir atvyko tik kaip žiūrovas.

„Kaip ten vyksta – susiburia bendraminčiai, visi turintys tuos pačius šunis. Šunys žaidžia, o šeimininkai ragauja visokius įvairius valgius. Yra vienintelė Baltijos šalyse trenerė, kuri prižiūri ir primena, kaip reikia ganyti, nes, vis dėlto, tai yra jų instinktuose. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip vyresni šunys tai daro, o Dagilis lakstė aplink aptvertą gardą ir bandė ganyti korgį, kuris gano avis“, – pirmąjį apsilankymą avių ganymo renginyje prisimena G. Kruopytė.

Korgiuose sunku įžvelgti minusų – išskyrus vieną

Dagilis savo šeimininkus džiugina jau pusantrų metų. G. Kruopytė pripažįsta – gyvenant su šunimi, netrūksta linksmų nutikimų.

„Ši žiema buvo pirma mūsų žiema su Dagiliu. Žinant jo trumpas kojas ir buvusį snygį, tas lakstymas per pusnis atrodė taip, kad jis lekia iškėlęs galvą ir šuoliuoja. Kadangi su pavadėliu jam sunku pasilinksminti, nutariau netoli namų jį paleisti. Kai pusnys tokios aukštos, matydavau tik jo iškilusias ausis, o paskui tik pėdutes ar uodegą. Iš tiesų, jis pakankamai paklusnus – porą kartų pakvietus, atbėgo, bet paskui, šaukdama trečią kartą, nė pėdučių, nė ausų nebematau. Džiugu, kad kaip tik kaimynė ėjo pro šalį su šunimi aplink namą, tai Dagilis atbėgo su juo pasisveikinti. Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne kaimynė“, – prisimena G. Kruopytė.

Dagilio šeimininkė įsitikinusi – korgiai turi visus pliusus, kokie tik įmanomi šuniui, o trūkumų šioje veislėje nepastebi, išskyrus tai, kad šie šunys gan gausiai šeriasi. Vis dėlto, šią problemą G. Kruopytė išsprendė įsigydama pagalbininką – robotą siurblį.

„Jis yra gana protingas šuo, greitai mokosi visų komandų ir tikrai klauso, net jeigu ir nėra vedamas į dresūros pamokas. Jis pakankamai lengvas, galima nešti, taip pat yra kompaktiškas, su juo galima gyventi bute. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai yra šuo, kurio negalima palikti vieno. Minusas – jis labai šeriasi. Dažniausiai minima, kad šunys šeriasi rudenį ir pavasarį, bet galbūt čia yra sulaužytas mitas. Šeriasi jis visus metus ir pakankamai daug“, – pastebi G. Kruopytė.

Nors dažnai korgių šeimininkai pastebi, kad jų augintiniai yra emocingi, todėl garsiai ir dažnai loja, Dagilio šeimininkė teigia su tuo nesusidūrusi. Anot jos, korgiui už viską svarbesnis žmogaus dėmesys ir rūpestis, o tai, kad jis visuomet šypsosi, dar nereiškia, kad jam to dėmesio visuomet pakanka.

„Žmonėms atrodo, kad jeigu šuo genetiškai šypsosi ir yra priverstas šypsotis, jis visada yra laimingas, dėl to jį galima uždaryti tarp keturių sienų ir niekur jo nevesti. Reikėtų labai atsakingai į tai žiūrėti. Neveltui laukiau tiek laiko, kol gyvenimo aplinkybės leido turėti šunį. Kiti juokauja, kad jie yra kaip vaikai – galbūt nėra jie visiškai vaikai, bet tam tikras prasme jais reikia rūpintis“, – pabrėžia G. Kruopytė.