Šuns kastracija ar sterilizacija – pasaulyje dažnai atliekama ir jau įprasta operacija, kurios metu, jei neplanuojama augintinio kergti ir susilaukti palikuonių, pašalinami šuns dauginimosi organai: patinams išoperuojamos sėklidės, o kalytėms šalinamos kiaušidės ir gimda.
„Šios procedūros yra saugi ir patikima galimų ateities ligų prevencija, nes laiku atlikta kastracija patelėms sumažina pieno liaukų navikų atsiradimo tikimybę dėl hormonų disbalanso, pavyzdžiui, po pseudonėštumo, taip pat miomų, kiaušidžių cistų, gimdos uždegimo (piometros) tikimybę. Patinams kastracija padeda išvengti prostatos išvešėjimo ir sėklidžių bei prostatos navikų.
Beje, toks savęs žindymas, jei nebus imtasi priemonių, gali tęstis gana ilgai, tuo metu kalytė silpsta, nes visos organizmo pajėgos mestos pieno gamybai, vaikučių nėra, tad „mama“ jaučia ir didžiulį psichologinį diskomfortą.
„Pieno liaukų augliai apaugę mitais ir iki šiol nėra aišku, kas iš tiesų juos sukelia. Vis dėlto, laikomasi teorijos, kad po laktacijos lieka pieno židinukų, kurie sukietėja, ląstelės pakinta ir gali supiktybėti. Sterilizavę kalytę, dar iki pirmos rujos šios problemos išvengsime. Apskritai gimdos ir jos priedų pašalinimas iki pirmos rujos turi, sakykime, savų privalumų – ne tik eliminuosime tikimybę atsirasti pieno liaukų augliams, bet ir kalytė liks žaismingesnė, net, sakyčiau, vaikiškesnė.
Sterilizacija po bet kurios rujos turi kitų privalumų bei trūkumų – pieno liaukų navikų tikimybė vis dėlto išlieka. Kol vyksta rujos, tol išlieka ir gimdos uždegimo bei netikro nėštumo tikimybė, o sterilizuojant pašalinama gimda ir kiaušidės, tad nelieka organo, nelieka ir problemos. Anksčiau lyg ir vyraudavo nuomonė, kad kiaušides reikėtų palikti, tačiau tada lieka rizikos, kad jose atsiras cistų“, – teigia V. Siaurys ir priduria, jog po tyrimų pastebėtas ryšys tarp hormonų ir odos būklės pakitimų bei tam tikrų psichikos sutrikimų.
Neretai hormonų veikiama kalytė „įsivaikina“ žaisliuką ir gana aršiai jį gina, o jei namuose yra mažas vaikas ir jis netyčia tą žaisliuką paims, jau galima sulaukti ir didelės bėdos.
Nekastravus patinėlio galimi rimti susirgimai
Nesterilizuota kalytė ne tik imlesnė įvairioms specifinėms ligoms, bet ir kas kažkiek mėnesių rujoja. Tada pradeda kraujuoti, namai būna pritaškuoti raudonais taškais, arba rujojanti kalė sumano užlipti ant lovos – nei vaizdas, nei kvapas nėra patys maloniausi, o kur dar ne itin maloni draugija, kai išvedus rujojančią kalę į lauką prisistato būrys gerbėjų ir ramaus pasivaikščiojimo tikėtis neverta.
„Patinėlius, beje, taip pat rekomenduojama kastruoti, tik šiuo atveju verta palaukti lytinės brandos. Mažų veislių šuneliai ją pasiekia 7-8 mėnesių, tad pasikeitus dantims jau galima kastruoti, o didelių veislių šuniui visus reikalus veterinaro kabinete reikėtų susitvarkyti iki dvejų metų. Išvengsite ne tik diskomforto, bet ir ligų – prostatos navikai labai dažni, o operuoti prostatos mes negalime, nes tada prasideda kitos problemos, pavyzdžiui, šlapimo nelaikymas. Dar viena dažna bėda – itin stipriai besireiškiantis patinų seksualumas. Tai didžiulis diskomfortas ir bėda, nes jei, pavyzdžiui, į svečius atėjusiam žmogui patinėlis lipa ant kojos ir, liaudiškai tariant, „joja“, mes tikrai gerai nesijaučiame.
Būna, kad patinas, likęs vienas namuose, irgi randa, ant ko „joti“, yra seksualiai aktyvus, ir nutinka, kad nuo itin intensyvių tokių veiksmų į išorę išsiverčia šlapimkanalis, traumuojama lytinio organo galvutė. Tokį šunį gydyti sunku, mes galime šlapimkanalį atstatyti, bet reflekso iš šuniuko neatimsi. Tokias problemas sprendžia tik kastracija“, – patirtimi dalijasi V. Siaurys.
Veterinaras teigia, kad svarstant apie augintinio operaciją neverta labai žavėtis itin reklamuojamomis laparoskopinėmis operacijomis. Anot jo, patyręs specialistas ir per vieną mažą pjūvį gali pašalinti gimdą su visais jos priedais, nedarydamas laparoskopijai būtinų trijų pjūvių.