Išsiskyrimo nerimo požymiai
Siekiant teisingos diagnozės – kitu atveju elgesio ar vaistų terapija ne visada padės – būtina išsamiai išanalizuoti situacijas, kuriose šuo niokoja namus. Geriausias variantas – atlikti analizę pagal šiuos faktorius:
- Atsiradimo pradžia, trukmė ir intensyvumas.
- Šuns elgesys kai šeimininkas šalia.
- Šuns elgesys šeimininkui išėjus ir grįžus.
- Išsami pastebėtų požymių analizė.
Paprastai išsiskyrimo nerimo požymiai pastebimi pusvalandžio bėgyje nuo šeimininko išėjimo. Dažnai likęs vienas šuo būna neramus, seilėjasi, gali vemti ar pridergti namuose, praranda apetitą, lekuoja, gadina daiktus ar žalojasi pats, loja, kaukia ar inkščia. Mažesnių veislių atstovai (čihuahua, Jorkšyro terjerai) gali drebėti. Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantys šunys neretai gadina daiktus, turinčius šeimininko kvapą – taip padeda sumažinti nerimą. Draskomos durys (kartais šunys susižaloja ir patys – neretai jos būna paženklintos kruvinais rėžiais ) – bandymas sekti „pabėgusį“ žmogų. Jei šuo tiesiog naikina „viską iš eilės“, tai gali būti paprasčiausio nuobodulio požymis.
Galime susipažinti su dar keliais realiais atvejais:
Kodis
Mišrūnas Kodis buvo išmestas šeimininkų ir pateko į laikiną globą. Šuo net trumpam paliktas vienas panikuodavo, siaubdavo namus, šlapindavosi, taip pat tuštindavosi ir surydavo savo išmatas, kartais draskydavo daiktus. Kodžio atvejis – trauminė patirtis (juo atsikratė tiesiog palikę pririštą lauke), be to, jis emocionalus ir jautrus, tad į skausmingą gyvenimo įvykį sureagavo labai stipriai.
Globėja taikė kelias taktikas. Pirmiausia ji nuolat keitė savo išėjimo ir grįžimo laikus. Tikslus grafikas gali sukelti išankstinį stresą – šuo pradeda ruoštis šeimininko dingimui. Iki pasišalinant iš namų, ji apribodavo bendravimą su šunimi bei kaskart keisdavo savo veiksmų seką. Tiek iš namų išeidavo, tiek į juos grįždavo ramiai, su Kodžiu nesisveikindavo kol tas nenusiramindavo. Be to, prieš palikdama namus Kodį ji nuvargindavo – su juo pažaisdavo. Maždaug po pusmečio, pradėjęs jaustis saugiu, Kodis aprimo. Tiesa, bėda vėl trumpam atsinaujino jam kaip svečiui nuvykus į šventę prieglaudoje.
Kodis jau buvo pasirengęs ieškoti naujų, tikrų šeimininkų. Jį „įsišuninti“ bandyta du kartus, tačiau nesėkmingai - likęs vienas nusiaubdavo naujus namus, nepadėdavo ir ilgi pasivaikščiojimai. Atrodė, kad jam visam laikui teks pasilikti globėjos namuose.
Kodžio, kaip ir daugumos kitų prieglaudinukų, atveju svarbiausia sustiprinti pasitikėjimą naujais šeimininkais. Trečią kartą vos tik priglaustas Kodis neturėjo laiko gilinimuisi į savo problemas – jis pradėjo aktyviai sportuoti, kadangi naujieji jo globėjai žavėjosi šunų jėgos sportu. Atrodo, bendros veiklos, kuri patiko tiek jam, tiek naujiesiems šeimininkams, dėka gyvūnas ne tik išsikraudavo fiziškai bei emociškai – tuo pačiu stiprėjo jo ryšys su žmonėmis.
Pirmąją savaitę Kodį bandė laikyti narve, tačiau paliktas vienas valandos bėgyje jis „evakuodavosi“, kartais susižalodamas, tad šios priemonės buvo atsisakyta. Visada reikia įvertinti vietą, kurioje laikomas šuo - susižeisti jis gali ne tik draskydamas duris ar braudamasis pro langą.
Visi kiti „punktai“ buvo standartiniai. Nuo pat pradžių Kodžio palikimas nebuvo sureikšminamas – su juo neatsisveikindavo išeinant ir kurį laiką nesidžiaugdavo grįžus. Šeriamas jis būdavo prieš šeimininkų išėjimą, tad šios akimirkos netgi laukdavo. Jam nupirkta interaktyvių žaislių (su vidun grūdamais skanėstais), su kuriais Kodis žaisdavo paliktas vienas. Tiesa, interaktyvūs žaislai padeda ne visiems kenčiantiems šunims – dažniausiai jie padeda užimti nuobodžiaujantį, o ne nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantį šunį. Taip pat Kodis buvo mokomas nepanikuoti pririštas (pvz., prie medžių, nepažįstamose vietose) – iš pradžių dėl šio veiksmo jis labai jaudindavosi.
Naujuose namuose išsiskyrimo nerimo priepuolių Kodžiui nepasitaikė – ten jis jautėsi atsipalaidavęs, netgi nesekiojo šeimininkams iš paskos bijodamas, kad bus paliktas. Kartais iš nuobodulio jis „sužaisdavo“ kokį nors daiktą. Po kelerių metų, įsigijus dar vieną šunį, Kodis visai „nurimo“.
Mirka ir Semis
Mirkos ir Semio šeimininkė skundėsi dėl destruktyvaus gyvūnų elgesio. Mirka likusi viena kartais grauždavo asmeninius šeimininkės daiktus – batus, rūbus, rankines. Be to, ji draskydavo duris. Semis retkarčiais sudraskydavo kai kuriuos daiktus – popierius, knygas ar virtuvės rankšluosčius.
Po stebėjimų ir pokalbių su šeimininke pastebėta, kad Mirka kenčia nuo išsiskyrimo nerimo. Ji labai stipriai prisirišusi prie šeimininkės – visada laikosi netoli jos, reikalauja dėmesio. Problema atsirado po to, kai ponia pradėjo dirbti. Mirka nerimaudavo palikta viena ir labai džiaugdavosi šeimininkei grįžus. Šiuo atveju itin džiugus pasitikimas ir asmeninių daiktų kramtymas turėtų būti vertinamas kaip mėginimas sumažinti nerimą, į pagalbą pasitelkus šeimininkės kvapą (raminantis stimulas), o durų draskymas – bandymas sekti iš paskos.
Semio elgesyje nepastebėta didelių prisirišimo ženklų. Jis buvo labai energingas ir daiktus gadino tada, kai neturėdavo kur išlieti energijos – tiesiog nuobodžiavo.
Mirkos gydymo atveju mažintas prisirišimas prie šeimininkės, ji mokinta ramiai išbūti kol jos nėra namie – iš pradžių trumpai, po to vis ilgiau. Ši terapija papildyta vaistais (vien vaistai ar kitos raminančios priemonės kaip feromonai problemos neišspręs – juos būtina derinti su elgesio terapija). Tuo tarpu Semiui prieš palikdama namus šeimininkė tiesiog suteikia pakankamai veiklos – ilgai vedžioja ir duoda interaktyvių žaislių, tokių kaip kamuoliukai su viduje paslėptu maistu.
Kaip padėti savo augintiniui?
Dar vienas iš galimų problemos komplekso sprendimo variantų, kurio, atrodo, iš išvardintų atvejų nesiėmė niekas – palikti įjungtą radiją ar televizorių. Taip išties populiaru: San Diege net atsirado televizijos kanalas DOGTV, skirtas specialiai šunims. Jame rodomi 3 – 6 minučių trukmės segmentai, atkreipiantys gyvūnų dėmesį. Dar vienas technologijų pasiūlymas – programinė įranga Dogsitter, kuri šuniui lojant ar staugiant įjungia įrašą su šeimininko balsu.
Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančio gyvūno gydymas – kompleksinis. Tam prireiks elgesio moduliacijos, o sunkesniais atvejais – ir vaistų, kuriuos paskirs veterinaras. Gydymo metu siekiama šuniui sumažinti beprotišką prisirišimą prie šeimininko (nustatyti pasitikėjimo ribas) ir išmokinti jį pabūti vieną.
Šunis atsiskyrimo nerimas vargina tiek šunį, tiek jo šeimininkus, tiek kaimynus. Tačiau koreguojant šeimininko ir šuns santykius bei praturtinat gyvūno aplinką šis sutrikimas gali būti suvaldytas. Be to, viską siaubiantis elgesys nebūtinai gali būti susijęs su išsiskyrimo nerimu – tai gali būti ir dėl nuobodulio bei nepakankamo fizinio iškrovimo. Apie tai rašysime kitame mūsų straipsnyje.