„Tai buvo šilčiausia vasaros diena“
Kaip pasakoja Izabelė, Maila į jos gyvenimą atkeliavo paskutinę vasaros dieną – rugpjūčio 31-ąją, iš Kauno „Nuaro“ prieglaudos. Izabelė atvirauja be galo norėjusi turėti šunį, mat tada jautėsi labai vieniša ir išgyveno nedidelę asmeninę krizę. Be to, internete rastas patarimas, kad kartais, kai reikia, jog kažkas ištiestų pagalbos ranką, tai gali būti ir letena, padėjo apsispręsti – laikas į namus pakviesti keturkojį.
„Ir tada pradėjau ieškoti kažko letenėto. Visiems sakau, kad diena, kai ji atkeliavo pas mane, buvo šilčiausia vasaros diena, nes ji labiausiai sušildė man širdį. Ji atvyko iš Kauno, nors iš tiesų gimė ir kurį laiką augo Kėdainių rajone ir, kaip matote, ji šiek tiek panaši į Džeko Raselo terjerę, kai kurie dar sako, kad ir vardas panašus į filme „Kaukė“ vaidinusį Džeko Raselo terjerą Mailo, tad įtariu, kad prieglaudoje ją būtent dėl to taip ir pavadino.
Ir kažkaip vienu metu man pradėjo darytis nepatogu, kai klausdavo, ar čia Džeko Raselo terjeras, nes net nežinau, koks čia terjeras. Viską, ką aš žinojau yra tai, kad čia yra Maila, ji yra iš Kėdainių rajono ir ji yra nuostabi, todėl visiems, kurie paklausia, kokia čia yra veislė, aš sakau: čia yra „Kėdainių nuostabioji“, – šypsosi Izabelė.
Visi augintiniai, kuriuos iki šiol turėjo Izabelė, buvo iš prieglaudos. Tad ir šįkart ji tvirtai žinojo, kad išimties čia nebus – naujas šeimos narys turi atkeliauti iš ten pat. Pasak pašnekovės, ji keistai žiūri į tuos žmones, kurie neturi labai specifinių priežasčių, kodėl jiems būtinai reikia veislinio šuns, pavyzdžiui, ar dėl mažų vaikų, ar dėl turimų alergijų, ir renkasi šunį įsigyti. Kaip sako ji, prieglaudose gyvena daug mylinčių akių, kurios ieško savo žmogaus, todėl ir ji norėjo tokias sutikti.
„Užaugau labai pragmatiškoje šeimoje, kurioje buvo pasakyta, kad jeigu nori šuns, yra pilna prieglauda ir einame jo paimti iš ten. Mąstymas buvo toks. Tada augdama pradėjau daugiau domėtis, ką daro prieglaudos, su kokia skriauda atkeliauja į jas augintiniai, ir būdama vyresnė žymiai aktyviau agitavau, kad galima šunį pasirinkti iš ten.
Pati specifiškai konkrečios informacijos neieškojau, žinojau, kad šuo turėtų būti sąlyginai nedidelis, nes tuo metu gyvenau mažame bute, o aš tikiu, kad didelį šunį auginti mažame bute nebūtų dora. Ir norėjau mergaitės. Nežinau, kodėl, tiesiog širdyje pajutau, kad aš norėčiau turėti butiokę, jog tai būtų mergaičių gentis, kad mes tokios savotiškos amazonės pabūtume“, – juokiasi Mailos šeimininkė.
Pradžia, kaip pasakoja mergina, buvo labai sudėtinga. Maila prieš atkeliaujant į Izabelės namus buvo neseniai atsivedusi palikuonių – pagimdė labai jauna, susikergė dar net nesulaukusi metų. Todėl, kaip svarsto ji, tai galėtų būti priežastis, lėmusi, kad Maila buvo labai baikšti, aplinka nepasitikinti kalytė.
„Ji manęs labai bijojo, gyveno ant sofos, eidavo ėsti tik naktimis, kai aš nueidavau miegoti. Tris mėnesius visą butą, noriu pabrėžti – nedidelį, todėl labai lengvai visą jį buvau išklojusi palutėmis, nes ji į lauką nėjo, aš negalėjau prie jos prisiliesti, jau net nekalbu apie pavadėlio uždėjimą. Vienu momentu netgi buvau susitaikiusi, kad aš auginsiu katašunį – čia bus šuo, kuris gyvens kaip katinas.
Niekas to jos baikštumo su kažkuo labai susieti negalėjo, daugiausiai su tuo, kad ji buvo nesterilizuota, visai neseniai pagimdžiusi kalė, o ar ji turėjo kažkokių sunkesnių gyvenimo patirčių, ar ji buvo patyrusi žmonių smurtą – aš šito nežinau. Kiek apgraibomis supratau iš to labai trumpo pasakojimo, kurį gavau, tai ji buvo Kėdainių rajono gyventojo augintinė, o jam mirus, ji kurį laiką tiesiog elgetavo. Tačiau mano supratimu tas elgetavimas, jeigu gyveni tokiame rajone kaip Kėdainių, ne visai galimas laikyti elgetavimu – vis tiek yra žmonės, kurie tai tvartelyje priima pernakvoti, tai numeta kažkokį dešros gabalą pavalgyti. Vieną dieną kažkuri moteris pastebėjo, kad ji išsipūtė, laukiasi šuniukų, ir paskambino į prieglaudą“, – pasakoja Izabelė.
Pirmas pasivaikščiojimas lauke baigėsi laimės ašaromis
Kaip pasakoja šeimininkė, praėjus maždaug dviems mėnesiams Maila ėmė Izabele domėtis – ateidavo pasižiūrėti, ką naujoji šeimininkė veikia, o jai šyptelėjus, Maila greitai susigėsdavo ir bėgdavo slėptis. Tačiau netrukus įvyko lūžis.
„Vieną dieną ji tiesiog prasilaužė – pati priėjo ir pradėjo glaustytis man prie kojų. Tada pagalvojau: o jeigu aš pabandyčiau jai pavadėlį uždėti? Ir mes išėjome tą pirmą dieną į lauką. Aš dar kurį laiką ją mokiau naudotis liftu ir nebijoti, bet galiausiai pirmą kartą nuėjus apie 100 metrų nuo laiptinės aš verkiau. Kai ji pirmą kartą išsituštino, aš pasidariau asmenukę, nes šuo pagaliau pradėjo elgtis kaip šuo. Man palengvėjo.
Aš ja labai didžiavausi, nes mačiau, kad kelias paskutines savaites ji manimi labai domėjosi, jai buvo labai smalsu, bet ir baimės netrūko. Ir kažkuriuo metu, aš nežinau, ar apie šunį galima tokiais terminais kalbėti, bet ji rado kažkokių vidinių resursų per save perlipti ir pasiryžo manimi pasitikėti. Iki šiol mūsų draugystėje man tai buvo viena iš labiausiai jaudinančių akimirkų“, – prisimena Izabelė.
Šiandien Maila su pilnomis meilės ir laimės akimis žvelgia į pasaulį, tačiau baimė iš jos gyvenimo visiškai nepasitraukė. Kaip pasakoja Izabelė, Maila vis dar prisibijo labai aukštų žmonių ir dažniausiai su aplinkiniais draugauja tada, kai jie sėdi.
„Aš girdėjau, kad su mažais vaikais yra panašiai – iki jų reikia pritūpti ir palaikyti akių kontaktą, tai man atrodo, kad tokio dydžio šunims galioja ta pati taisyklė. Ji labiau baikšti kitiems šunims ir ji žymiai labiau mėgsta žmones. Nežinau, ar čia aš taip išlepinau ir ar čia normalu, kad šunys taip daro. Man labai miela, kad ji moka prieiti prie kiekvieno žmogaus. Esu ją supažindinusi su dviem žmonėmis, kurie iki šiol visą gyvenimą bijojo šunų, tačiau ją pamačius pajuto ryšį“, – pasakoja pašnekovė.
Gyvenime nuo šiol – daugiau disciplinos
Izabelė pasakoja, kad šiandien jų kasdienis gyvenimas yra labai paprastas. Nors pirmus gyvenimo metus pasitaikė įvairiausių nelaimingų atsitikimų ir šuniškų išdaigų, Mailai sugraužus nevalgomus ir kartais brangiai kainuojančius daiktus, šiandien su šunyte gyventi paprasta.
„Ji vis dar turi išlikusį elgetavimo refleksą – namie vis tiek ieško kažkokio gardesnio kąsnelio, trupinėlio, nors jai visada įdėta maisto, įpilta vandens ir ji gauna skanukų, bet ji štai tokį refleksą dar turi. O šiaip mūsų kasdienis gyvenimas labai paprastas, aš neturiu jokių didesnių nusiskundimų. Kai kraustėmės gyventi į kitą butą, esantį pirmame aukšte, aš baiminausi, ar ji nebus tas šuo, kuris aploja visus kaimynus, kurie praeina, o kai gyveni pirmame aukšte, tai daug to lojimo bus, bet šios problemos nėra“, – pasakoja Mailos šeimininkė.
Be to, kaip priduria ji, Maila į merginos gyvenimą atnešė daugiau disciplinos ir struktūros, nes iki šiol ji buvo linkusi į tam tikrą chaosą – neturėjo griežtos rutinos. Atsiradus šuniui namuose – chaosas išgaravo.
„Kai atsiranda šuo, atsiranda poreikis ryte anksčiau atsikelti, nes šunį reikia išvesti. Kitaip planuojuosi savo dienos darbus, susitikimus su draugais ir net laisvalaikį, nes su šuniu reikia išeiti pasivaikščioti ir vakare. Tad pačia to geriausia to žodžio prasme gyvenime atsirado daugiau struktūros – man pasidarė mieliau gyventi.
Kai grįžtu namo, manęs namuose visada kažkas laukia, kažkam esu labai brangi. Aš kartais sėdžiu, rašau scenarijų ir galvoju – kažin ką Maila veikia? Kišenę kartais ji patuština, bet ją turėti tikrai verta. Pliusų daugiau vienareikšmiškai. Būna situacijų, kada gali kažkokių minusų atsirasti, bet tam yra namų darbai, kuriuos pasidarai prieš nuspręsdamas priimti šunį į šeimą“, – sako ji.
Augintiniui svarbu pasiruošti
Būtent kalbėdama apie namų darbus, pašnekovė, planuojantiems įsigyti šunį, rekomenduoja apsvarstyti keletą svarbių niuansų. Pirmasis – paklausti savęs, ar tikrai turėsiu pakankamai laiko juo rūpintis?
„Man atrodo, kad vienas iš pagrindinių dalykų, ką būtinai reikia apgalvoti, tai ar aš esu pasiruošęs bent du, pageidautina tris kartus per dieną artimiausius 10 ar 12 metų, priklausomai nuo šuns, kasdien turėti laiko jį išvesti? Labai svarbu žinoti, ar aš galiu jam skirti pakankamai dėmesio. Pirmiausia reikėtų turėti atsakymą į šį klausimą.
Taip pat reikia žinoti artimiausius ateities planus. Pavyzdžiui, man vienas esminių dalykų buvo kraustymasis į kitą nuomojamą butą. Ieškojau variantų skelbimuose, atrodo, Vilnius – sostinė, didelis miestas, bet labai daug kas nenori priimti su šunimis. Tuo laikotarpiu, kai aš ieškojau, butų, kurie man tiko, buvo apie 700, o uždėjus varnelę, kad ieškau draugiško šuniui buto, skaičius sumažėjo iki 17. Tai čia antras iš patarimų – tvirtai žinoti savo ateities planus: kur planuojate gyventi ir ar jūs esate nusiteikę blogiausiu atveju daryti kažkokį kompromisą, jeigu neatsiras nuomotojo, kuris priims su šuniu.
Ir galiausiai – finansai. Kiekvienas turime skirtingas preferencijas ir finansinius pajėgumus, bet šuo turėtų būti maitinamas kokybiškai, neturėtų būti orientuojamasi į pigiausios klasės maistą ir reikia įsivertinti, ar kiekvienas iš mūsų galime leisti po 200–300 eurų per mėnesį būtent jo mitybai“, – patarimus vardija Izabelė.
Be to, kaip sako ji, prieš priimant šunį į gyvenimą, dažnai nutylimas ir dar vienas svarbus aspektas – augintinio sveikata. Pavyzdžiui, Maila serga lėtiniu dermatitu, o tai reikalauja specialios priežiūros.
„Ji turi šiek tiek mažiau kailiuko nei jai priklausytų ir jos poplaukis yra labai menkas, todėl jai yra labai šalta – šis sezonas yra visai ne jos. Mes su širdies draugu juokiamės, kad Maila pradėjo savo žiemos miego sezoną – ji po 12 valandų kasdien gali išmiegoti po antklode, ten jai yra šilta ir ji absoliučiai jokių pretenzijų neturi: ji nenori žaisti, į lauką išeina tik atlikti reikalų, ir, man atrodo, aktyviąją Mailos fazę mes pamatysime tik kokį balandį.
Tad vienas iš tokių dalykų, kurių niekas nepasako prieš įsigyjant šunį, yra tai, kad jie gali sirgti, jiems gali reikėti specialios priežiūros, kaip antai Mailai – ji kiekvieną rytą pradeda nuo pusės tabletės specialiai jai skirto vaisto, ji valgo tik gydomąjį maistą, taip pat reikia visada apgalvoti, ar jai nereikia apsirengti. Su ja – kaip su mažu vaiku.
Gyvūnas yra šeimos narys ir su juo irgi reikia elgtis kaip su tokiu. Aš nelabai suprantu žmonių, kurie atiduoda gyvūnus, kai jie suserga arba kai jie pasensta. Aš suprantu, kad visko gyvenime gali nutikti, bet kai priežastis yra tik tokia, aš galvoju – Dievaži, ar tu taip padarytum ir savo vyresniam broliui, paliegusiai tetai? Ne! Tad manau, kad jeigu šuo mane pasirinko kaip savo gyvenimo partnerę, tai ir aš turėčiau į jį žiūrėti taip pat“, – šypteli Izabelė.