Kelionių su šunimis įspūdžiai – tik patys geriausi

Sugrįžę po atostogų su šunimis nors kiek atsigaukit ir pailsėkit... Tokių arba panašių linkėjimų kartais išgirsta šunų augintojai ir ypač, jeigu keliauja ne su vienu, o su pora šunų. Ar išties kelionės su šunimis vargina? O gal yra atvirkščiai? Vos tik buvo atšauktas karantinas, Rūta ir Jelena nusprendė: važiuosime į Vengriją automobiliu. Vairavo pasikeisdamos. Kartu važiavo vienos iš keliauninkių dukra bei du Berno zenenhundai.

Noras keliauti su augintiniais tik sustiprėjo

„Nekantriai laukėme sienų atidarymo. Atrodė, kad nieko taip nesinori, kaip kur nors pakeliauti, ištrūkti iš namų su šunimis. O dar per karantiną du šunų veislynai Lietuvoje ir Vengrijoje sutarė apsikeisti šuniukais, „atšviežinti kraujus“, – apie šios vasaros kelionę pasakoja vilnietė Rūta Bunevičiūtė. – Šuniukai buvo sulaukę tinkamo amžiaus keliauti, todėl birželio keturioliktą pajudėjom link Vengrijos. Ten turim draugų, nusprendėm ir juos aplankyti. Pirmyn ir atgal sukorėme gerokai per du tūkstančius kilometrų.“

Taigi į priekį keliavo du šunys – keturių mėnesių Onion ir netrukus metų sulauksianti Angel. Atgal į Lietuvą Angel kompaniją jau palaikė kitas Berno zenenhundų mažylis Kajus.

Draugai, kuriuos keliautojos aplankė Vengrijoje, atsirado „per šunis“ – jie augina Rūtos išveistą kalytę, Angel sesę Abracadabrą. Paprasčiau sakant, sesė išsiruošė aplankyti sesės.

Šioje vietoje turbūt reikėtų atsiprašyti ne šunininkų, nes jie vargiai supras, kodėl šunų veisėjai svarbu pamatyti, kas išaugo iš jos išveisto šuniuko, kaip jis jaučiasi naujoje šeimoje. Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad Abracadabros šeimininkai ne tik svetingai priėmė viešnias iš Lietuvos, bet ir dėkojo už puikią augintinę, džiaugėsi jos pasiekimais.

Išeikit pasivaikščioti su zeniuku – užkariausit visus!

„Su savimi pasiėmėme tvarkingus šunų sveikatos pasus (būtini galiojantys skiepai! – Red.), indus vandeniui, daug vandens, pavadėlius, keletą žaislų, „šunišką” vaistinėlę – antiseptikų, vaistų nuo viduriavimo, prieš alergiją, – vardija Rūta. – Kadangi visi šunys maitinami RAW (natūrali mityba – Red.), kelionėse maistą perkame ten, kur sustojame nakvoti. Tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje parduotuvėse mėsos pasirinkimas tikrai didelis. Vengrija ypač nustebino: parduotuvėse radome visokių gėrybių – nuo vištienos iki šernienos! Šunis palepinome antiena, triušiena, ėriena.“

Rūtos bendrakeleivė Jelena Dudina sako, kad keliaudamos su šunimis jos dažnai sustoja: „Tai svarbu tiek mums, tiek šunims – kojas pramankštinti sveika visiems! Stodavome ne bet kur, o poilsio aikštelėse, kur daug vietos, galima pavalgyti, pasivaikščioti, kur tvarkinga ir švaru. Kelionė turi teikti džiaugsmą ne tik mums, žmonėms. Kelionė neturi nualinti keliautojų, o gyvūnų gerovė turi būti prioritetas.“

Pirmą kartą Budapešte su šunimis jos apsilankė pernai ir prisipažįsta įsimylėjusios tiek miestą, tiek visą Vengriją. Jų manymu, spalvingoji Vengrijos sostinė ne veltui laikoma vienu gražiausių Europos miestų.

Jos aplankė Gelerto kalną, jo viršūnėje esančią citadelę, gėrėjosi nuostabia Budapešto panorama. Pasivaikščiojo po Karališkųjų rūmų, arba Budos pilies, kiemus. Keliauninkės džiaugėsi, kad visa tai ir dar daug ką jos pamatė ne su turistų minia, o jei kur ilgėliau ir užtruko, tai tik todėl, kad žmonės norėjo nusifotografuoti su jų šunimis. Visų aplankytų turistinių objektų apsauga draugiškai, su šypsenomis pasitiko Berno zenenhundų šeimyną.

„Nukeliavome iki Balatono ežero, persikėlėme keltu į Tihany pusiasalį, kur aplankėm vienuoliktame amžiuje įkurtą Benediktinų vienuolyną. Ten lankėmės ir nacionaliniame parke, kuris žymus nuostabiais levandų laukais. Už tam tikrą mokestį juos galima aplankyti net su šunimis! Vienintelis minusas prie Balatono – sunku rasti paplūdimius, kurie skirti ir augintiniams, ir žmonėms, – šiek tiek apgailestauja Jelena. – Galų gale vieną tokį radome ir šunys džiaugsmingai krito į ežerą su kompanija – sutiktu dar vienu Berno zenenhundu, vengrų vižlu ir pudeliuku. Ne viename restorane ar ledainėje mūsų šunims pasiūlė dubenėlius vandens, jautėmės nesuvaržyti, visur laukiami.“

Keliauninkės pabrėžė: kiek sutiko žmonių, nors jų dėl pandemijos ir nebuvo daug, į šunis visi reagavo labai draugiškai. Jos juokauja, kad didžiausia problema su zenenhundu, o ypač didelė problema, jeigu jis ne vienas, yra ta, kad visi nori su juo nusifotografuoti, o po to dar glostyti glostyti...

„Merginos, jeigu jums po kojomis niekada nekrito joks vyriškis, o labai to norėtųsi, išeikit pasivaikščioti su mažu zeniuku“, – kelionės po Vengriją įspūdžiais dalijasi Rūta ir Jelena.
O jei rimtai, keliautojos vis dėlto pataria prieš išvyką pasidomėti viešbučiais ir vietomis, kurias lankysite. Jos dažniausiai renkasi tas vietas, kur priima su šunimis. O jeigu kažkur augintinių neįleidžia, bet labai norisi ten pakliūti, šunis palieka viešbutyje. Jų šunys daug keliauja, jie įpratę tinkamai elgtis.

„Net Lietuvoje turime pora viešbučių, kurie, kiek man žinoma, priima tik mus, – didžiuodamasi augintiniais sako Rūta. – Jie žino, kad mūsų šunys nieko nepridirbs, nelos ir netrukdys svečiams. Buvo labai juokinga, kai, būnant Prahoje, viešbučio registratūros darbuotoja tiesiai šviesiai pasakė, kad šunys niekada nepalieka tokios netvarkos, kokią palieka kai kurie dvikojai svečiai.“