Kaunietė Ernesta Karaskienė prisimena, kad nuo pat vaikystės šunims jaučia ypatingą meilę ir prieraišumą. „Šunis myliu nuo pat vaikystės, mane mama vadindavo šunų ir kačių karaliene. Vaikystėje neturėjau galimybės laikyti šuns, nes aktyviai sportavau. Treniruotės ir varžybos užimdavo visą mano laisvalaikį. Labai norėjau, bet tėvai neleido, nes, kaip sakoma, perki augintinį sau, o ne vaikams. Mama net yra pasakiusi, turėsi savo būstą, galėsi auginti kad ir 10 šunų. Neseniai apie tai kalbėjome, pasijuokėme, nes dar 6 trūksta.“
Keturis aktyvius, stiprius ir veržlius šunis auginanti šeima džiaugiasi, kad gyvena nuosavame bute, tad vietos užtenka visiems augintiniams. Pirmuoju poros augintiniu tapo haskių veislės kalytė, kurios charakteris ir prigimtis tiko lengvaatlečių porai. „Su vyru nuosavą būstą įsigijome beveik prieš aštuonerius metus, tada ir atsirado mūsų pirmoji augintinė Bona, pirkta be dokumentų, pagal skelbimus. Kodėl Sibiro haskis? Todėl, kad man tai pati gražiausia veislė. Žinoma, tam įtakos turėjo filmai „Sniego šunys“ ir „Palikti sniegynuose“. Nepirkome šios veislės šuns aklai, domėjausi, koks charakteris, ir man jis tiko, nes tai sportinis šuo, o mes su vyru abu sportininkai lengvaatlečiai.“
„Kai Bonai buvo 3 mėn., vyras atnešė man laikraštį, kuriame buvo straipsnis apie šunų kinkinių varžybas Kernavėje. Ten nuvykę susipažinome su šios veislės gerbėjais, varžybos padarė didžiulį įspūdį. Renginio metu susipažinome su Arnoldu Akelaičiu, kuris šiuo metu yra šunų kinkinių klubo „Fluidus“ prezidentas. Jis papasakojo apie varžybas, o mes nusprendėme pabandyti dalyvauti, tik reikėjo šiek tiek palaukti, kol Bonai sukaks 12 mėn. Varžybose ji pradėjo dalyvauti kartu su vyru, nes aš tuo metu jau laukiausi. Liepos mėnesį Bonai bus aštuoneri metai.“
Antroji šeimos augintinė – taip pat haskių veislės kalytė. Jos atsiradimą nulėmė Ernestos noras sportuoti drauge su vyru. „Antroji – Luna – taip pat Sibiro haskė, įsigijome ją iš Estijos veislyno. Mums labai reikėjo antro šuns, nes abu su vyru norėjome dalyvauti varžybose. Dvejus metus aš skolinausi iš draugų šunį varžyboms, bet turėti savo norėjau labiau. Luna su vyru Ridu kinkinių sporte pasiekė viską, ką galėjo, tapo Europos ir Pasaulio šunų kinkinių „BJM Nordic“ klasėje (dviratis + šuo) čempionais. Lunai gegužės mėn. bus šešeri metai.“
Po kurio laiko šeima nusprendė, kad namuose vietos užteks dar vienam haskiui, kuris taip pat kartu sportuos. „Eri – trečioji Sibiro haskė, Lunos vaikas. Luna atsivedė 4 šuniukus: 2 kalytes ir 2 šuniukus. Trys šuniukai buvo juodi, o viena kalytė kreminės spalvos. Aš iš karto pasakiau vyrui, kad jos noriu. Vyras nenorėjo jos pasilikti, nes buvo užsisakęs iš Lenkijos kitą šunį – Lakį. Lakis yra Europos kinkomasis šuo. Tai mano vyro svajonė. Kadangi šunų kinkinių sporte su Luna aukščiausių titulų jau pasiekęs, norėjo išbandyti jėgas greitesnėje „Open“ klasėje. Aš nepasidaviau ir buvau atkakli. Su 4 šunimis išeiti vienam pasivaikščioti praktiškai neįmanoma. Nors vyras buvo jau teoriškai pardavęs Eri, vis dėlto aš ją atsikovojau ir pasilikome. Eri balandį bus dveji, o Lakiui dveji sueis birželį.“
Ernesta pasakoja, kad pirmąjį, tuomet dar vienintelį šunį visada visur vesdavosi kartu, kad nereikėtų jam vienam likti namuose, kai šeimoje atsirado daugiau šunų – jie vieni kitiems tapo žaidimo partneriai. „Kol Bona buvo viena, galima sakyti, mums buvo kaip vaikas, visur ji eidavo kartu. Vienam šuniui liūdna, kai mūsų namie nėra. Atsiradus Lunai, Bona įsigijo žaidimų partnerę, joms dviem linksmiau. Dviejų visur nebesivesdavome. Kai eidavome į svečius, jos likdavo namuose.“
Moteris pasakoja, kad keturi šunys pakoregavo ir automobilio dydį, ir atostogų pobūdį. „Teko įsigyti autobusiuką, kad visi tilptume – 2 vaikai ir 4 šunys. Vis dėlto didžiausia problema dėl atostogų. Aš labai mėgstu atostogauti prie jūros. Kol turėjome 2 šunis, apsistodavome pas pažįstamus, bet su 4 nė nebandėme prašytis.“
„Vienam išvykus, kitam tenka likti namie. Mes turime pagalbininkę, kuri padeda, jei norime visi išvykti pailsėti trumpam, ji pavedžioja ir pamaitina šunis. Apie šunų viešbučius nėra nė kalbos, nes šunims ten būti vienas stresas. Namie ramiau, savos sienos.
„Aplinkiniai klausinėja, kam mums tiek daug šunų, atsakymas paprastas – sportui, nes visi dalyvauja varžybose. Klausia, o kur jie visi telpa? Turime 3 kambarių butą, be problemų telpame. Jie – ramūs, namuose gulinėja, nes prisisiaučia ir pasportuoja lauke, tai kiek vietos reikia miegojimui? Nedaug. Tie, kurie mėgsta šunis, ir toliau atvažiuoja pas mus į svečius. Tie, kurie nemėgsta šunų, nevažiuoja.“
Kai gimė poros pirmagimis, namuose gyveno tik Bona, tad jai reikėjo prisitaikyti ne tik prie naujo šeimos nario, bet ir pakitusių taisyklių. „Kai gimė Rustis, Bonai buvo 1,5 metų. Su vyru iškart aptarėme, neslėpsime vaiko, leisime susipažinti. Kai laukiausi, Bona labai mane saugojo, visada miegodavo šalia kojų. Kol nebuvo vaikų, kartais leisdavome jai ant lovos užlipti, atsiradus vaikui, nebeleidome dėl plaukų.“
„Gimus sūnui, pirmąjį mėnesį Bona su manimi sauskelnes keisdavo, atlėkdavo pažiūrėti, apuostyti. Paaugus Rusčiui, ji pradėjo jo vengti, nes ją skriausdavo, tempdavo už kojos ar uodegos, pešdavo kailį. Ji rodydavo nepasitenkinimą urgzdama, bet niekada nėra įkandusi. Ji tiesiog pradėjo jo vengti, pasislėpdavo ten, kur jos nemato. Vaikui mes aiškindavome, kad taip negalima, bet jis vis tiek užtaikydavo momentą prie jos prieiti. Todėl Bona iki dabar šiek tiek privengia mažų vaikų.“
E. Karaskienė pasakoja, kad vėliau šeimoje atsiradę šunys į vaikus per daug nereaguoja, nes jiems šeimininkai – jiedu su vyru, suaugusieji, o ne vaikai. Mažuosius šeimos narius šunys mato kaip savo gaujos narius.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.