Kinologė apie bendravimą su šunimis: taip realizuoju tą mažą laukinio gyvūno dalį savyje

Su Daina Malickiene, Vidaus reikalų ministerijos VSAT kinologijos centro kinologe instruktore kalbėtis apie šunis, kates ir kitus gyvūnus visada įdomu. Vilniaus universitete ji apsigynė mokslinį darbą, yra biologijos mokslų daktarė. Pasikausčiusi teoriškai, sukaupusi solidžią patirtį, ji geidžiama lektorė besigilinančių į šunų elgseną seminaruose, ne kartą skaitė paskaitas ir Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centre, o artėjant balandžio 24-ajai, Šuns dienai, su mumis kalbėjosi apie šunų talentus...

– „Gera gyventi kartu“ – šių metų Šuns dienos idėja, o jūs su savo šunimis ir darbe, ir namie. To gerumo nebūna per daug?

– Jei sakyčiau, kad man visada su jais tik gera, būčiau nenuoširdi. Atvirkščiai: kartais su jais labai sunku. Jei galėtumei bendrauti su šunimis tik tada, kada nori, kai gerai jautiesi, kai turi daug laisvo laiko... bet taip nėra. Aš suprantu, kad dėl jų tenka daug ko atsisakyti, ir vis tiek sąmoningai ir savanoriškai renkuosi gyventi su jais. Vadinasi, tos akimirkos, kai man su jais gera, iš tikrųjų yra man labai reikalingos. Kodėl? Gal todėl, kad jie kaip tarpininkai tarp laukinės gamtos ir civilizuotos žmonių visuomenės. Jie – plėšrūs gyvūnai, bet ne visai gamtos dalis, nes jau domestikuoti ir prisitaikę suprasti žmones. Kodėl? Gal todėl, kad bendraudama su jais, aš realizuoju tą visai mažą laukinio gyvūno dalį, išlikusią ir manyje?

– Savo karjerą susiejote su kinologija. Esate šunų elgsenos specialistė, veisėja, domitės mantrailing‘u, tačiau daugiausia „dirbate“ su šunų nosimis... Kodėl?

– Nesirinkau aš konkrečiai „nosių“. Va, šunis, tai tikrai rinkausi, svajojau su jais dirbti. Taip jau yra, kad tarnybiniai šunys didžiąja dalimi yra naudingi būtent dėl savo unikalios uoslės. Be abejo, čia svarbios ir kitos šunų savybės: gebėjimas komunikuoti ir bendradarbiauti su žmogumi, galimybės mokytis ir prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, medžioklės instinktas.

– Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų, kaip šunys treniruojami pagal žmogaus išskiriamą kvapą atpažinti vėžinius susirgimus, insulino pokyčius kraujyje, artėjantį epilepsijos priepuolį ir net COVID-19 užkrato atvejus. Ar mūsų šalies sąlygomis ir turimais resursais įmanoma atrinkti ir paruošti šunis šioms veikloms?

– Išvardijote labai skirtingas šunų uoslės panaudojimo situacijas. Kvapų mišinys, būdingas vienam ir tam pačiam asmeniui, kinta priklausomai nuo to, ar tą pačią kosmetiką ir higienos priemones jis vartojo, ką valgė, ką veikė, kaip jaučiasi. Situaciją palengvina tai, kad žmonės dažnai turi nusistovėjusius įpročius, pomėgius, ir tai užtikrina šiokį tokį būdingo asmeniui kvapų mišinio stabilumą. Šio santykinai stabilaus asmens kvapų mišinio fone šuo sugeba pajusti kvapo pokyčius, susijusius su žmogaus organizmo vidiniais pokyčiais, pavyzdžiui, insulino kiekio pokyčius.

Panaši situacija ir su patiriančiais epilepsijos priepuolius ligoniais. Taigi, čia tikrai perspektyvi sritis, kurioje gali sėkmingai pasitarnauti mūsų jautrianosiai keturkojai draugai. Nėra pasaulyje tokios šalies, kurioje būtų daug šiam tikslui paruoštų šunų, turbūt ir niekada nebus, nes čia kalba eina ne tiek apie resursus ar kokias nors specifines tokių šunų ruošimo sąlygas.

Kad tokie šunys atsirastų, reikia, kad būtų dresuotojai, pasiryžę gilintis į šią sritį, bendradarbiauti su jau turinčiais patirties šioje srityje užsienio kolegomis. Taip pat reikia, kad būtų ir paslaugos užsakovų – diabetu ar epilepsija sergančiųjų, norinčių turėti ir galinčių sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas tokiam šuniui pagalbininkui. Jei tokie dresuotojai ir specifinių poreikių turintys šunų šeimininkai imasi bendro tikslo, visai realu tikėtis gražaus rezultato.

Bet nemanau, kad toks dalykas kada nors taps įprastu reiškiniu. Vėžiniai susirgimai – jau žymiai sudėtingesnė užduotis šunų nosims. Šiuo atveju reikia sulyginti abstraktaus sveiko žmogaus kvapų mišinį su vėžiu sergančiojo kvapų mišiniu ir atrasti ne šiaip skirtumus, bet tik tuos, kuriuos lemia vėžinių ląstelių buvimas. Ši užduotis paini, ją labai sunku paaiškinti šuniui. COVID-19 mėginio nustatymas – dar sudėtingesnė užduotis, nes čia dar prisideda darbo saugumo bei pavojaus apsikrėsti treniruotėse, viruso mėginių gavimo ir teisingo naudojimo problema. Visi organizaciniai šuns treniruočių dalykai tampa tokie sudėtingi, kad kyla klausimas, ar tikrai verta su tuo virusu prasidėti?

– Reikalavimai tarnybiniams šunims – išskirtiniai. Pretendentų (šunų) būna šimtai, bet atrenkami vienetai. Atrinkto šuniuko ir pareigūno kinologo parengimas, išlaikymas, kainuoja tūkstančius eurų. Ar ateityje neatsitiks taip, kad labiau apsimokės sukurti elektroninę nosį?

– Kodėl sukurti ateityje? Tokią elektroninę nosį mokslininkai jau seniai stengiasi sukurti. Jau yra prikurta įvairių uodimo detektorių, bet jie kol kas turi įvairių trūkumų, lyginant su mokyto šuns nosimi. Vieni jų yra gana griozdiški ir nepatogūs transportuoti, kiti reikalauja sudėtingos priežiūros, tretiems trūksta jautrumo ir tegali aptikti tik gana didelius ieškomos medžiagos kiekius. Trumpai tariant, dar toli jiems iki šuns nosies tobulybės. O kol tokio prietaiso kol kas neturime, galime mėgautis ir džiaugtis savo keturkojų pagalbininkų gebėjimais.