Kinologės Anos darbe nuotykių netrūksta: su tarnybiniu šunimi Uzi vykdo itin atsakingas užduotis

Kol vieni šunys ramiai leidžia dienas gulėdami ant sofos, tarnybinių šunų gyvenimas kupinas veiksmo, atsakingų užduočių ir nuotykių. Vadovybės apsaugos tarnyboje dirbančiai belgų aviganei Uzi tenka ieškoti sprogmenų ir kitų pavojingų medžiagų, o svarbias pareigas ji atliko ir per NATO viršūnių susitikimą. Apie tai, kuo ypatingas darbas su šunimi, kalbėjome su kinologe Ana Šlekone.

Nuo mažens žavėjo vokiečių aviganiai

Šiandien A. Šlekonė dirba kinologe Vadovybės apsaugos tarnyboje su belgų avigane Uzi. Nors apie tokį darbą moteris svajojo nuo seniai, atsidurti ten, kur yra šiandien, pavyko neiškart.

„Šitas noras kilo prieš 12 metų. Tuo metu dar dirbau Klaipėdos policijos patrulių rinktinėje. Noras būti su šunimi buvo nuo pat vaikystės – iš pradžių turėjome paprastą šuniuką, paskui atsirado kokerspanielis, bet norėjosi tokio rimtesnio šuns. Aš visą laiką norėjau vokiečių aviganio, bet gyvenome bute ir mama vis sakydavo – ai, gal ne, gal ne“, – prisimena A. Šlekonė.

Norą dirbti su šunimi ypač sužadino amerikietiški filmai su karo šunimis. Taip A. Šlekonė panoro dirbti kariuomenėje su šunimi, bet keliai nuvedė į policiją. Tuo metu Klaipėdos policijoje nebuvo nė vieno šuns, o jei prireikdavo šunų pagalbos, pareigūnai pasitelkdavo pasieniečių pagalbą.

„Vieną dieną atėjau ir tiesiog sakau: aš noriu būti kinologė. Visi pasijuokė, bet aš atsakiau, kad tikrai rimtai noriu. Pradėjus ieškoti šuns, gavosi taip, kad man davė jau suaugusį šunį iš kito kinologo. Šuniui buvo apie 3 metus. Tai buvo mano pirmas šuo ir pirma patirtis – pradėjau mokytis, važiuoti į kursus“, – prisimena kinologė.

Pareigūnę Uzi parsivežė iš Olandijos

Deja, po kiek laiko išryškėjo šuns sveikatos bėdos, todėl jam teko išeiti į užtarnautą poilsį. Vis dėlto, pabandžiusi dirbti su šunimi, A. Šlekonė įsitikino, kad jai tai patinka. Todėl netrukus gavo pirmąjį savo tarnybinį šuniuką, kurį turėjo užsiauginti – belgų aviganę Pumą. Kinologė prisimena, kad mokytis su Puma nebuvo lengva, tačiau kartu dirbti buvo gera.

„Su Puma dirbome policijoje, kol jai sukako 6 metai. Tada persivedžiau ją dirbti į Vadovybės apsaugos tarnybą, o kai ji sulaukė 7 metų, buvo laikas imti kitą šunį. Paruošti jauną šuniuką užtrunka dvejus metus, tai kad nebūtų taip, kad šuo išeina į pensiją ir du metus dirbi be šuns, pradėjau ieškoti šuniuko“, – sako A. Šlekonė.

Tuo metu Lietuvoje trokštamo šuniuko kinologė nerado. Tai, kas atitiktų kinologės keliamus kriterijus, pavyko rasti tik Ukrainoje, tačiau ten šuniuko būtų reikėję laukti apie 2 metus. Iš pradžių A. Šlekonė nutarė laukti, tačiau netikėtai gavo kolegės kinologės rekomendaciją išsirinkti šuniuką iš naujos vados Olandijoje pas jos pažįstamą veisėją.

„Atsiuntė man tiesiog nuotrauką, dėžutėje gal 13 tų šuniukų guli. Aš taip žiūriu ir sakau: va, šito noriu. Man reikėjo, kad šuniukas nebijotų garsų, ir viskas. Kolegė nusiuntė mano pageidavimus veisėjui, kuris šuniukus socializavo, padirbo su jais. Už dviejų mėnesių jau iš Olandijos parvežė man tokį grožį“, – į Uzi rodydama šypsosi A. Šlekonė.

NATO viršūnių susitikime vykdė automobilių apiešką

Ruošti pamainą nebuvo taip sudėtinga, kaip gali atrodyti – anot kinologės, Puma buvo tolerantiška, todėl greitai priėmė Uzi kaip kolegę. Kurį laiką jos dirbo dviese, o Uzi turėjo puikų pavyzdį, iš kurio galėjo mokytis. Kai po dviejų metų Uzi išlaikė tarnybos egzaminus, Puma išėjo į užtarnautą poilsį.

Kalbant apie pasirengimą darbui su šunimi, tarnybiniam šuniui itin svarbus bendras paklusnumas, kontaktas su žmogumi ir paieškos gebėjimai. A. Šlekonė nurodo, kad mokymasis su šunimi yra nuolatinis procesas, kuris nesibaigia vos tik išlaikius egzaminą.

Kinologė skaičiuoja, kad įvairius kursus tenka papildomai laikyti maždaug 2–3 kartus į metus. Kursuose tenka patirti įvairių nuotykių – šiemet A. Šlekonė su Uzi skrido malūnsparniu, leidosi virve iš 5 aukšto.

Vis dėlto, būna tokių dienų, kai pavargsta ir šunys – ne išimtis ir tarnybiniai. Kaip sako kinologė, Uzi taip pat ne kiekvieną dieną turi noro dirbti. Pavyzdžiui, ypač tai išryškėjo per istorinį NATO viršūnių susitikimą, kai reikėjo intensyviai dirbti visą savaitę.

NATO viršūnių susitikime kinologams teko nelengva užduotis – kasdien patikrinti po 50 automobilių. Kinologė prisimena, kad pirmomis dienomis reikėjo viso patikrinti po 500 automobilių, kuriuos pasiskirstė 10 ten dirbusių šunų.

„Mes pradėjome dirbti ne tik renginio dienomis, bet žymiai anksčiau. Šuo yra gyvas padaras ir natūralu, kad pavargęs jis nedirbs. Mes, žmonės, dirbdami žinome, kad mums reikia atlikti šį darbą, o kai šuo pavargsta, jis parodo, kad jam reikia poilsio. Jeigu per prievartą versi jį dirbti, nukentės tavo ir šuns kontaktas“, – sako A. Šlekonė.

Labiau už viską Uzi mėgsta žaidimus

Kai šuo automobilyje aptinka ką nors neleistino, savo šeimininkui jis tai parodo sustingdamas. Tai nėra tokia pati reakcija, kaip užuodus skanų maistą – jis taip išmokytas, kad į tam tikrus kvapus reaguotų specifiškai. Žinoma, už gerą darbą šuo visuomet yra apdovanojamas.

„Kartais pajuokaujame, kad nedėkingas tas jos darbas. Dėkingas mums visiems, kad ji ne kiekvieną dieną randa tų sprogmenų, bet ne jai. Todėl tenka kažką imituoti per treniruotes, kad ją paskatinti, nes jeigu visą laiką „ant tuščių“ ieškosi, dings motyvacija. Paskatinimai yra skanukai, turime žaislą, tai gali būti kamuoliukas ar dar kažkas. Žaidimas šuniui yra aukščiau už viską“, – sako A. Šlekonė.

Darbo diena su tarnybiniu šunimi prasideda nuo rytinio darbų pasiskirstymo, nes pamainoje būna du šunys. Jeigu užduotis tenka atlikti, pavyzdžiui, tik po pietų, laisvą laiką iki tol kinologė praleidžia treniruotėse.

„Treniruojamės ne tik paiešką, bet ir bendrą paklusnumą. Turime aikštelę, kurioje yra įvairių cirko elementų, nes tai gerina kontaktą. Šuo turi visą laiką pasitikėti šeimininkų, o aš turiu pasitikėti šunimi. Tai būna paprasti dalykai, įvairios komandos, tokios kaip suktis ar letenos davimas. Galėčiau ją pastatyti į voljerą ir laukti, kol mes išvažiuosime, bet kuo daugiau laiko praleidi kartu, tuo fainiau tau ir šuniui. Paskui mes važiuojame į kažkokį objektą, ten atidirbame, grįžtame, pailsime, pavalgome, o vakare grįžtame namo, vakarienė ir miegoti“, – savo darbo dieną nupasakoja A. Šlekonė.