Kinologijoje nėra amžiaus cenzo – yra didesnis arba mažesnis žinių ir patirties kiekis

Jei buvote šunų parodoje, turbūt matėte, kaip teisėjai vertina šunis. Kas šie žmonės? Medikai, inžinieriai, reklamos specialistai, verslininkai? Taip, iš tiesų, tai pačių įvairiausių profesijų žmonės. Lietuvos kinologų draugijoje teisėjų „tarptautininkų“ yra daugiau nei trys dešimtys. Savo karjerą jie pradėjo kaip parodų asistentai, laikė teorinius ir praktinius egzaminus, atliko stažuotes. Tarp jų – ir Šakiuose gyvenanti veterinarijos specialistė Daiva Rimaitytė.

„O, varge, tuo metu Lietuvoje tebuvo vienas čekoslovakų vilkšunis, ir tas pats buvo mano, – juokiasi Daiva, prisiminusi savo pirmąjį egzaminą. – Teko man stažuotę atlikti užsienyje, o tada prasidėjo dar viena didžiulė stažuotė pas čekoslovakų vilkšunius kūrusius teisėjus Rosik, Dora, Hartl. Ir dar po kelerių metų gavau leidimą atlikti jų bonitaciją (yra tik keletas teisėjų, turinčių teisę tai daryti – Red.)“. Taip savo karjeros pradžią prisimena tarptautinė šunų teisėja Daiva Rimaitytė.

– Šunų mylėtojai jus pažįsta kaip teisėją, čekoslovakų vilkšunių veisėją, gyvūnų fotografę. Kuri šių veiklų jums svarbiausia?

– Viskas, ką išvardijot, labai susiję ir vienas kitą papildo. Šunys jungia pačius įvairiausius žmones, juos įdomu stebėti, fiksuoti. Kiekvienas turim savo „širdies veislę“, man tai yra čekoslovakų vilkšuniai. Todėl man svarbu viskas, ką išvardijot, o jeigu juokais – mano veikla yra trys viename ar net keturi viename, jau net nebesuskaičiuoju, bet viskas susiję su šunimis ir dėl šunų.

– Kaip ir kodėl tapote šunų parodų teisėja?

– Labai geras klausimas! Dažnai susimąstau, kaip čia viskas atsitiko, bet turbūt labiausiai mane paskatino kiti teisėjai, nes matė mano susidomėjimą. Dirbdavau šunų parodose asistente ir didelėmis akimis stebėjau viską, aikčiojau, kaip viskas nerealu. Pamenu, pirmąjį egzaminą laikiau pas gerbiamą Natalją Skalin. Ji tai jau tikrai „trys viename“ ar netgi daugiau, nes yra veterinarijos gydytoja, teisėja, veisėja, hendlerė. Bijojau labiau, nei valstybinio anatomijos egzamino universitete, tačiau išlaikytas šunų eksterjero teorinis egzaminas man atvėrė kelius į išsvajotą kinologijos pasaulį.

– Veisiate čekoslovakų vilkšunius, esate jų gerbėja. Vertindama parodoje „čekus“, kaip išvengiate simpatijų ar antipatijų?

– O! „Čekus“ teisėjauti ir lengva, ir sunku. Kai pažįsti veislę nuo pirmųjų šunų, juose matai jų protėvius, tas linijas, perduodamą senolių anatomiją ar elgseną. Dažnai savininkai specializuotose parodose nustemba, kai po ekspertizės, bekalbant, išvardiji beveik visą jo turimo šuns kilmę. „Negi taip matos?“,– nustemba. Dažnai teisėjauju specializuotose parodose, kur susirenka geras šimtas „čekų“, tai puiki galimybė stebėti, kaip vystosi veislė ir susipažinti su viso pasaulio šunų veisėjais bei savininkais. „Čekais“ susidomėjau 1996 metais, kai parodoje pamačiau išdidų šunį. Sužavėjo tiek, kad bemaž 6 metus laiškais susirašinėjau su veisėja. Įdomūs buvo tie mudviejų laiškai: aš nemokėjau čekiškai, o ji, deja, kalbėjo tik čekiškai (Juokiasi – Red.). 2002 metais pagaliau atvyko mano pirmoji „čekė“, o dabar šalia manęs duodasi ir „mimikas mėto“ jau ketvirtoji šuniukų karta, gimusi mano veislyne.

– Išeitų, kad šunų parodų teisėjui nepakanka išklausyti teorinių paskaitėlių? Iš pradžių – parodų asistento kvalifikacija ir praktika, po to teorinis egzaminas, dar vėliau – stažuotės kiekvienai šunų veislei atskirai ir vėl praktika bei egzaminas. Ir jeigu prie to pridedi šunų veisėjo patirtį, „nusilipdo“ kažkas panašaus į šunų parodų teisėja. Ir dar labiau pasiseka, jeigu savo kelyje sutinki kinologijos guru. Ar sutikai tokį?

– Taip, sutikau Nijolę Zienienę. Susipažinau su ja 1996 metais, pradėjusi studijuoti Lietuvos veterinarijos akademijoje. Nužvelgė savo rimtu žvilgsniu, kai mane pristatė Karolis Masilionis, tuo metu dėstęs kinologiją. „Va, studenčiokė, nori kinologe tapti“,– pasakė, o Nijolė tik atsiduso: „Na, nori, tai ir būsi“. Ir ji įvykdė savo pažadą! Nuo tada iki pat paskutiniųjų parodų, kuriose susitikdavome, mes bendravom, ji perdavė daug vertingų žinių, kaip dirbti teisėja, kaip vadovauti šunų mylėtojų klubui, kaip veisti šunis. Iš jos įsigijau ir savo pirmąjį šunį – šeltį. Teko garbė būti jos vertintai parodos ringe, o po keleto metų man pačiai teko vertinti jos šunis! Ji prisidėjo prie čekoslovakų vilkšunių veislės vystymo Lietuvoje, du kartus teisėjavo specializuotoje parodoje, buvo čekoslovakų vilkšunių klubo garbės narė. Lietuvos kinologų bendruomenė gerai žino pasakymą: „Nijolė liepė!“ – niekas nesiginčijo, jeigu Nijolė nurodė kažką atlikti. Ji perdavė paprastą, bet labai svarbią tiesą: kinologijoje nėra amžiaus cenzo, tėra didesnis arba mažesnis žinių ir patirties kiekis. Ir nors didžiausiu savo įvertinimu galėčiau laikyti Slovakijos CSV klubo garbės medalį už nuopelnus čekoslovakų vilkšunių veislei, populiarinant ir puoselėjant ją už jos tėvynės ribų, mano atminty tebeskamba jau mus palikusios Nijolės replika: „Tai visgi pasiekei savo tikslą!“.

– Ar šunų teisėjai tobulėja, dalyvauja mokymuose?

– Nuo 2006 metų, o tai buvo metai, kai pirmą kartą teisėjavau šunims, praėjus reikiamam laikotarpiui, tapau tarptautine šunų teisėja. Tik nemanykite, kad tuo baigėsi mano studijos. Šunų standartų nagrinėjimas, seminarų lankymas (džiaugiuosi nuotoliniais seminarais, kai galima mokytis iš viso pasaulio specialistų) nesibaigia niekada. LKD teisėjų kolegija taip pat rengia daug seminarų. Esu teisėjavusi daugumoje Europos Sąjungos šalių bei Rusijoje. Kiekviena paroda – tai atskira pažintinė kelionė, nes tai galimybė „pačiupinėti“ tų šalių šunų „veislinę medžiagą“, įvertinti, kaip tame krašte vystosi viena ar kita šunų veislė.

– Vieną savaitgalį – parodos dalyvė, kitą – teisėja. Kaip išvengiate asmeniškumų, ar lengva vertinti kitų šunis?

– Smagu, kai teisėjas įžvelgia trūkumus, miela, kai pagiria šunis dėl jų paruošimo ar anatomijos. Tada kaip tik norisi stengtis. Gana dažnai po ringo teisėjai pasikalba tarpusavyje ir su dalyviais apie veislę, jos specifiką, panagrinėja kažkokią situaciją, kurią stebėjo kitoje šalyje bevertindami šunis. Nuomonės gali skirtis, kadangi kiekviena veislė turi įvairių tipų, spalvų, dydžių (dėl to yra šunų standartų ribos „nuo – iki“), ir jei visi šunys atrodytų kaip klonai, būtų neįdomu nei teisėjauti, nei juos veisti. Kiekvienas laimėtojas yra vertas laimėti, o pralaimėjusiam tiesiog pasitaikė „ne jo diena“. Aišku, čia kalbu apie standartą atitinkančius šunis.

– Lietuvos kinologų draugijos Šunų parodų organizavimo taisyklės nurodo, kad teisėjas turi teisę atsisakyti vertinti šunį, jo savininkui nekultūringai elgiantis arba pažeidžiant parodų taisykles. Ar teko taip pasielgti?

– Teko susidurti su panašiais atvejais, tačiau ramiai pasikalbėjus su hendleriu, paaiškinus situaciją ir jo netinkamą elgesį, žmogus dažniausiai atsiprašo. Ir tai suprantama, juk šunų parodos yra savotiškas sportas – emocijos ima viršų, visi siekia laimėjimų, kartais net ir netinkamais metodais.

– Kritikuoti kitų teisėjų darbą – negalima (čia taip pat iš taisyklių). Bet kodėl? Juk ne visada jie teisūs! Ar sulaukėt kokių nors komentarų iš dalyvių arba kitų teisėjų?

– Kritikuoti nebūtina ir net nenaudinga, užtat klausyti ir vertinti – privaloma! Visada smagu diskutuoti apie šuns standartą tiek su dalyviais, tiek su teisėjais. Kiekvienas supranta jį šiek tiek kitaip ir tai yra normalu. Linksmiausia mano kritika, kurią girdėjau ir mačiau, buvo specializuotoje parodoje, kur italų hendleris, gavęs savo šuniui čempionų klasėje įvertinimą „labai gerai“, už ringo ne tik kad itališkai sodriai mane iškeikė, bet ir demonstratyviai suplėšė parodos diplomą. Deja, kitą dieną, teisėjaujant jau nebe man, o kitam teisėjui, jis išgirdo tą patį įvertinimą. Plėšyk neplėšęs diplomą – teisėjo įvertinimo neįveiksi.

– Šuns vertinimas „labai gerai“ arba „gerai“ – tai nusivylimas šeimininkui ir atsakomybė teisėjui. Priminsime: parodoje aukščiausias įvertinimas yra „puikiai“. Kaip neužgniaužti parodų dalyvių entuziazmo?

– Teisėjui reikia kalbėtis su šuns vedliu ar savininku, paaiškinti savo sprendimą. Kinologų gyvenimą sudaro ne vien šunų parodos. Yra begalė būdų tinkamai ir smagiai leisti laiką su savo augintiniais: sportas, dresūra, varžybos, kelionės. Ir jeigu dabar pradėtume diskutuoti, ar šou šuo ir šuo reproduktorius yra tas pats, užtruktume iki ryto. Svarbiausia džiaugtis savo augintiniu. Mylėti tokį, koks jis yra. Čia kaip santuokos priesaikoje: ir džiaugsme, ir varge.