Lietuvos kinologų draugijos socialinis projektas „Atsakingo šeimininko akademija“ (AŠA) – nemokamų paskaitų ciklas šunų mylėtojams vyksta visoje Lietuvoje. Žemaitijos sostinėje Telšiuose jis startuos besibaigiant kovui ir, kaip ir pernai, jį koordinuos viena AŠA projekto ambasadorių regionuose, kinologijos savanorė Jolanta Norvaišienė.
„Kuo daugiau atsakingų šeimininkų, tuo mažiau gyvūnų prieglaudose, - įsitikinusi Jolanta. – Kartais susidaro įspūdis, kad kai kuriems žmonėms gyvūnas tėra daiktas. Noriu – nusiperku, nusibosta – atiduodu arba, dar blogiau, išmetu.“
Jolanta Norvaišienė dirba Telšių apskr. verslo inkubatoriuje, ji – tikslumą mėgstantis žmogus, todėl pasidomėjo, kiek šunų yra šiame regione. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. vasario 1 d. duomenimis, Telšių rajono savivaldybėje buvo nuo 1201 iki 1800 šunų. Pagal VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro šių metų pradžios duomenis, šunų tebuvo 733 (šaltinis – Gyvūnų augintinių registras).
„Jei būtų privalomas visuotinis šunų ženklinimas ir registravimas, šunų statistika būtų tikslesnė. Deja, kol kas dauguma neveislinių šunų lieka neženklinti. Mes juos matome, tačiau oficialiai jų tarsi nėra. Ir čia tik žmonių atsakomybės reikalas. Jei žinotume, kiek ir kokių veislinių ar mišrūnų šunų yra kiekvienoje savivaldybėje, pasiųstume visuomenei aiškią žinutę apie šunų šeimininkų atsakomybę“, – sako šunų mylėtoja.
Ji teigia, kad Telšiuose yra daugiau kaip dešimt zoologijos prekių parduotuvių, kai kurios jų dirba kaip veterinarijos gydyklos. Šunų dresūros aikštelių nėra ir, kiek jai žinoma, kol kas nenumatyta įrengti. Nepaisant to, šunų augintojai gali kreiptis į dresuotoją Redą Bladžiuvienę, taip pat į Telšius atvyksta dresuotojų iš kitų miestų.
Į klausimą, kodėl reikia šviesti šunų augintojus, jeigu išoriškai Telšiuose viskas lyg ir gerai: didelių incidentų nepasitaikė, kaimynai pažįsta vieni kitų šunis, visi sugyvena draugiškai, Jolanta atsako: „Gal ir nustebsite, bet mūsų bendruomenėje labiau vyrauja veisliniai šunys. Žmonės vis labiau linkę įsigyti jiems patinkančios, rekomenduotos veislės šunį, kuris tinka pagal jų gyvenimo būdą, galimybes. Bet ne šuns veislė svarbiausia! Svarbu turėti žinių ir atsakingai rūpintis savo augintiniu. O aš džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti savo žiniomis, prisidėti prie atsakingos bendruomenės ugdymo. Man patinka daryti gerus darbus ir tiek.“
Jolanta sutinka, kad galima savarankiškai pasidomėti, panaršyti internete, bet ji labiau linkusi lankytis paskaitose, kurias skaito savo srities specialistai: „Kas gali būti geriau, kai čia pat gali užduoti tau kylančius klausimus, išgirsti atsakymus. Nemažai žmonių nemėgsta ieškoti informacijos, jiems labiau patinka gyvai susitikti su veterinarijos ar mitybos specialistu, dresuotoju, veisėju ar valdžios atstovais. Patinka išgirsti kitų žmonių klausimus, nuomonę.“
Pati Jolanta augina juodųjų rusų terjerų kalytę Bagirą. Ši šunų veislė reikalauja atsakingo požiūrio, pasirengimo, laiko dresūrai. Ir nors iš pradžių juodieji rusų terjerai jai nepatiko, užteko apsilankyti šunų parodoje, pabendrauti su veisėjais ir požiūris pasikeitė.
„Tai nebuvo vienadienė užgaida, – pabrėžia Bagiros šeimininkė. – Tai buvo „įdirbis“. Be to, jaučiau, kad su būsimąja savo augintine aš net panaši: juodu kailiu (juokiasi – Red.) ir charakteriu. Mano šeimoje nuo pat vaikystės buvo šunų. Ištekėjusi ir atvykusi į Žemaitiją su vyru sutarėme: laikysime vokiečių aviganį. Auginome net keletą šios veislės šunų. Jų netekus, prireikė poros metų, kad pasiryžčiau įsigyti kitą šunį. Gerai, kad įsigydama „rimtą“ šunį, juodąjį rusų terjerą, jau turėjau šunų auginimo patirties. Vokiečių aviganiai mus tarytum paruošė Bagiros atėjimui.“
Jai patinka visi šunys ir, jei tik yra galimybė ir šeimininkas leidžia, paglosto kiekvieną sutiktą šunį. O jei žmogus užsiėmęs ar nenori bendrauti, sako bent „paglostanti akimis“ jo augintinį.