Kinologijos savanorė Rugilė: susikalbėti su šunimi daug svarbiau, nei „nušlifuoti“ komandas

Kai kalbama apie savanorystę, dažniausia minimos gyvūnų prieglaudos, nors tai tik viena sritis, kur darbuojasi gyvūnus mylintys bei jų gerove besirūpinantys žmonės. Kalbėdami apie savanorystę, Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro atstovai pirmiausia nurodo švietimą, šunų augintojų konsultavimą, kinologų renginius, kur neatlygintina veikla jau tapo įprastu reiškiniu. Ir nors pasauliniai tyrimai rodo, kad Lietuva tarp kitų šalių vis dar velkasi savanorystės uodegoje, šunų mylėtojai su tokiu vertinimu nesutinka...

Kai prieš 5 metus LKD Mokymo centro komanda pradėjo socialinį švietimo projektą „Atsakingo šeimininko akademija“ (AŠA), jau starto pradžioje žinojo: pasitelks savanorius! Paskaitas skaityti ėmėsi savanoriai veterinarijos gydytojai, dresuotojai, savivaldybių darbuotojai. Atsakingos misijos ėmėsi ir savanoriai kuratoriai Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje bei kitose Lietuvos vietose koordinavę 5 paskaitų ciklus.

Jaunajai šunų mylėtojų kartai savanorystė nėra svetima, nes ji atsiranda tarsi savaime, padedant organizuoti šunų parodas ar varžybas, dalyvaujant kinologų renginiuose.

„Kiekvienas šunų augintojas savo elgesiu ir darbais gali prisidėti prie pokyčių savo mieste, rajone, o tuo pačiu ir šalyje, – apie kinologijos savanorius kalba AŠA projekto vadovė Augustė Daukšienė. – Štai panevėžietės Rugilės Masiulevičienės dėka nemažai panevėžiečių jau tapo atsakingais gyvūnų šeimininkais. Nebuvo lengva prisibelsti į Panevėžio savivaldybės duris, bet Rugilės pastangomis savivaldybė sutiko priimti AŠA dalyvius ir vakarais savivaldybės patalpose daugiau kaip mėnesį vyko paskaitos. Rugilei svarbu, kad jos miestas taptų draugiškesnis šunims, o jos savanorystė tik dar kartą parodo: pokyčiai įmanomi!.“

Panevėžiečiai Rugilė ir Saulius Masiulevičiai augina japonų špicus ir Rytų Europos aviganius.

Aktyviau į kinologiją įsitraukė prieš penkerius metus, o šunų veislyną įregistravo prieš dvejus. Tačiau jauna pora jau seniai lankosi šunų parodose, įvairiuose kinologų mokymuose, seminaruose, bendrauja su daugiau patirties turinčiais veisėjais – kaupia kinologijos žinias ir patirtį.

„Visuomet bijojau šunų, tačiau įsigyti šunį, nugalėti baimę, buvo mano sprendimas, – paklausta apie šuns pasirinkimą, šypsosi Rugilė. – Vyras neprieštaravo, tačiau pasakė, kad nori didesnės šunų veislės, aktyvaus šuns. Ilgai rinkomės, kol atradome ir įsigijome „rytiečius“ (Rytų Europos aviganiai – Red.). – Bet kažkur pasąmonėje manyje vis tiek „tūnojo“ katė – norėjau mielo pūkuoto kamuoliuko, kuris šildytų susirangęs ant kelių ar lovoje.“

Taip Masiulevičių namuose atsirado japonų špicai – aktyvūs, save dideliais laikantys, universalūs šunys. Ši veislė labai mylima Skandinavijos šalyse galbūt todėl, kad lengvai prisitaiko prie šeimininkų gyvenimo būdo ir ritmo: skriete skrieja šunų vikrumo varžybose, traukia į ilgiausius žygius, ramiai bėginėja kieme.

„Besidomintiems japonų špicais visuomet sakau, kad nesvarbu, kokio dydžio bus jūsų šuo. Svarbu neprarasti budrumo, – paklausta apie japonų špicų elgseną, atvirauja Rugilė. – Taip, „japoniukai“ yra nuotaikingi, visiems draugiški, bet niekada nesileis skriaudžiami. Prireikus, ginsis. Su mūsų „rytiečiais“ jie sutaria gerai, tačiau vienų šunų be priežiūros mes nepaliekam.“

Nors „japono“ kailis baltas, ilgas ir tankus, jam nereikia itin daug priežiūros. Jeigu lauke šlapia ir purvina, Masiulevičių namuose švaros funkciją atlieka narvas arba kita ribota erdvė, kur šuniukai ramiai pabūna ir išsidžiovina kailį. Džiūvant nešvarumai išbyra, belieka tik pašukuoti. Šukuoja kartą per savaitę, o kas porą mėnesių veža į kirpyklą išmaudyti. Dukart per metus japonų špicai šeriasi itin gausiai.

Rugilė ir Saulius patys dresuoja savo šunis ir ruošia juos parodoms. Įdomu, kuris žodis jiems priimtinesnis: dresuoti? Mokyti? Auklėti? Ugdyti? O gal – komanduoti?

„Kalbėdama apie dresūrą, vartoju žodį auklėti, – nedvejoja Rugilė. – Manau, jog svarbiausia yra rasti būdą, kaip susikalbėti su savo šunimi. Tai svarbu norint, kad gyvenimas su šunimi būtų malonus ir paprastas. Susikalbėjimas su augintiniu svarbiau už nušlifuotas komandas, nes šunys turi būti „patogūs“ kasdieniame gyvenime, kad su jais būtų galima ramiai keliauti, lankytis viešose vietose, neraudonuoti ir neatsiprašinėti dėl blogo elgesio.“

Rugilei aktualus ir kinologinės kultūros klausimas. Ji mano, kad šunų auginimo kultūra Lietuvoje pamažu gerėja: „Norėtųsi, kad viskas keistųsi greičiau, bet reikia džiaugtis bent tuo, kad apskritai keičiasi. Žmonės pradeda suprasti, kad šuns auginimas yra atsakomybė, kad neužtenka tik pamaitinti ir paglostyti augintinį. Vis daugiau suvokimo, jog šunį reikia auklėti, skirti laiko proto ir kūno mankštai.“

Kinologijos savanorė džiaugiasi, kad vis daugiau verslų jungiasi prie draugiškų šunims vietų, tik ji norėtų, jog kai kurie mūsų šalies miestai labiau atkreiptų dėmesį į šunų mylėtojų prašymus, dar kartą peržvelgtų ir atnaujintų gyvūnų laikymo taisykles.

„Daug kur gyvūnų laikymo taisyklės vis dar nepakitę, šunims netgi privalomi antsnukiai. Vedžiojimui skirtos vietos labai ribotos, – apgailestauja šunų mylėtoja. – Vis dar labai bloga situacija su „veisliniais bedokumenčiais“... Žmonės skuba įsigyti šunį, dažnai ir nesiorientuoja, kad pirkdami iš daugyklų remia nelegalų verslą ir prisideda prie gyvūnų išnaudojimo.“

Pasak Rugilės Masiulevičienės, visais pasirinkimų atvejais, o renkantis šunį – ypač, reikia matyti toliau savo nosies. Reikia „pamatyti“ save ir savo naująjį augintinį bent po 5-10 metų, nes šuo žmogui yra rimtas įsipareigojimas ir didelė atsakomybė.