Dirofiliariozės formos yra dvi: širdies (plačiau žinoma kaip širdies kirmėlės), sukeliama Dirofilaria imitis, ir poodinė dirofilariozė (arba odos kirmėlės), sukeliama Dirofilaria repens.
Pačios kirmėlės baltai pilkšvos, plonos ir ilgos: patelės siekia 25-30 cm, patinai 12-20 cm. Suaugusios kirmėlės išskiria lervas (mikrofiliarijas), kurios migruoja į kraują. Dirofilaria kirmėlių vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Būtent šunų organizmuose parazitai užauga ir subręsta. Tarpiniai šeimininkai – uodai, kurių organizmuose lervos vystosi.
Kur didžiausia tikimybė užsikrėsti dirofiliarijomis?
Dirofiliariozė paplitusi Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijos šalyse, Australijoje. Liga plinta dėl šiltėjančio klimato, uodų gausėjimo, gausaus naminių gyvūnų judėjimo (kelionės po kitas šalis, augintinių įvežimas) bei parazitų atsparumo insekticidams. Kadangi oro, jūrų ir sausumos transportas vystosi vis labiau, patogenai juda toliau, greičiau ir aktyviau.
Europos šalyse dirofiliarijozė itin gausi Viduržemio jūros regione, Rytų Europoje, po truputį plinta ir centrinėje bei šiaurinėje mūsų žemyno dalyje, kur dažniausiai nustatomi užsikrėtimai D. repens. Pagal 2009 metų prognozes, šiltos vasaros Europoje ateityje skatins šių parazitų gausėjimą srityse, kuriose infekcija anksčiau nebuvo pastebėta.
Tyrimų duomenimis, Portugalijoje filiariniais parazitais užsikrėtę 15,1 proc. šunų, Ispanijoje – nuo 2 iki 35 proc., Prancūzijoje – 15 proc., Italijoje – nuo 2,3 iki 50 proc. 2006 - 2007 m. 49,2 proc. šunų Serbijoje buvo užsikrėtę D. repens, Graikijoje 2016 m. 2,5 proc. šunų buvo užsikrėtę D. immitis, 2,3 proc. D. repens, o 0,4 proc. – abiem parazitais.
Ligos atvejų pastebėta Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Lenkijoje. 2007 m. pietinėje Slovakijoje buvo užsikrėtę 34,5 proc. šunų. Norvegijoje D.repens pirmą kartą nustatyta 1998 m. iš Afrikos atvežtam šuniui, o 2011 m. – 4 metų amžiaus mišrūnui, importuotam iš Vengrijos. Rusijoje 1999 m. Rostove regione buvo užsikrėtę 30 proc. šunų, 2010 m. – 44,7 proc. šunų, 25 proc. buvo užsikrėtę D.repens kartu su D.immitis.
Centrinėje Europoje pirmieji D. immitis atvejai aprašyti 1995 m. keturiems šunims Šveicarijos pietuose. Po šio įvykio atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 6 proc. tirtų šunų užsikrėtę D. repens arba D. immitis, nors iki tada Šveicarija laikyta „švaria“ nuo dirofilariozės. 1998 m. pirmasis potencialus vietinis D. repens atvejis nustatytas 1998 m. 11-kai šunų iš Šveicarijos pietų. Tikėtina, jog parazitai čia atkeliavo iš Po upės slėnio Italijoje.
2004 m. nustatytas pirmas vietinis šunų odos dirofiliariozės atvejis Vokietijoje – užsikrėtusi buvo 2 m. amžiaus Vokiečių ilgaplaukio pointerio patelė iš Viurtembergo. 2007 m. atsiradus daugiau tokių pranešimų, šiame regione atliktas tyrimas. Iš 44 medžioklinių šunų 3 buvo užsikrėtę. 2007 m. rudenį D.repens nustatytas 5 Sibiro haskiams iš 28.
Gan neseniai D. repens aptiktas Rytų Austrijos uodų organizmuose. 2007 m. aprašytas pirmas vietinis (ne įvežtinis) užsikrėtimo atvejis šioje šalyje. Tačiau lyginant su kaimyninėmis šalimis, Austrijoje dirofiliariozė taip gausiai neplinta – manoma, kad taip yra todėl, kad dauguma šunų šioje šalyje laikomi namuose – auginimas lauke ten nėra populiarus.
2009 m. aprašyta 10 šunų dirofiliariozės atvejų Lenkijoje (netoli Varšuvos), tik vienas iš šių keturkojų buvo iškeliavęs iš šalies. 2010-2013 m. vidutinis D.repens paplitimas buvo 11,7 proc., didžiausias – 25,8 proc. (Mazovijos provincijoje). 2013 – 2015 m. tyrimo metu Lenkijoje D. repens pirmą kartą nustatyta katėms iš Centrinės Europos, o tarp šunų vidutinis dirofiliarijozės paplitimas buvo 12,7 proc. 2014 m. vidutinis D. repens paplitimais Varšuvos bei Mazovijos regionuose siekė 25,8 proc. Nė vienas iš tirtų šunų nebuvo išvykęs iš už Lenkijos ribų.
Baltarusijoje Minsko regione ištyrus uodą, iš mėginio išskirta D. repens DNR. Tai reiškia, kad Lietuvos teritorijoje, esančioje prie Baltarusijos sienos, tikėtina aptikti uodų, savo organizme gabenančių šių parazitų lervas.
2008-2011 m. Latvijoje dirofiliariozės paplitimas buvo 3 proc. 2013 m. ištyrus šunų kraujo mėginius iš prieglaudų, Jelgavos regione aptikti 3 teigiami mėginiai iš 21, Sloko regione – 6 iš 22, Rygoje 13 iš 70.
Lietuvoje 2011 m. pirmą kartą buvo aprašyti du šunų dirofiliariozės atvejai. Pirmuoju atveju liga nustatyta vokiečių aviganių veislės patelei, kuri niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos ir gyveno užmiestyje. Antrasis atvejis nustatytas LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre, kuomet atliekant visą laiką Lietuvos kaime gyvenusio mišrūno skrodimą juosmens srities poodiniame audinyje rasta 14 cm ilgio apvalioji kirmėlė.
Anksčiau dauguma dirofiliarijozės atvejų mūsų šalyje būdavo siejami su kelionėmis po šiltesnius kraštus, dabar daugėja ir nekeliaujančių augintinių susirgimų. 2014-2015 m. Lietuvoje ištyrus 2180 šunų kraujo mėginių, 45 mėginiuose (2,06 proc.) aptikta mikrofiliarijų.
Lietuvoje gyvenantys Culex uodai (ir kiti, iš kurių daugelis aptinkami ir Lietuvoje – Aedes, Anopheles, Mansomia, Psorophora) yra tinkami mikrofiliarijų vystymuisi ir perėjimui į užkrečiamą forma. 2005 m. duomenimis, liepa ir rugpjūtis yra tinkami tam mėnesiai pagal vidutinę oro temperatūrą ir drėgnumą. Tačiau dabar, dėl klimato atšilimo, šis laikotarpis turėtų būti gerokai ilgesnis. Lapės ir usūriniai šunys yra tinkami musu laukinės faunos rezervuarai. Faktas, kad Lietuvoje ši liga yra, nes tinkamus uodus turime vietoje. Vis tik parazitologai mano, kad mūsų klimato zonoje kol kas dirofiliarijos neturėtų pasireikšti itin gausiai, nes tinkamas užkrėtimui laikotarpis yra gana trumpas.
Pastebėta, kad liga paplitusi tarp 3-8 metų amžiaus šunų. Didžiausia rizika yra užsikrėsti lauke, arti vandens telkinių, miškų laikomiems, retai dehelmintizuojamiems gyvūnams. Taip pat didelė rizika yra užsikrėsti augintiniams, kurie kartu su šeimininkais keliauja į šilto klimato šalis.
Kaip užsikrečiama dirofiliarijomis?
Dirofiliarijos, priklausomai nuo rūšies, subręsta ir dauginasi arba plaučių arterijose, o esant didelei invazijai – širdies dešiniajame skilvelyje bei tuščiosiose venose (D. imitis), arba poodiniame audinyje, aplink raumenį po fascijomis, retkarčiais pilvo ertmėje (D. repens).
Po poravimosi patelės išleidžia mikrofiliarijomis vadinamas lervas, kurios patenka į kraują. Mikrofiliarijos kraujyje dažniau cirkuliuoja nakties metu nei dieną. Kai uodas – tarpinis šeimininkas – prisisiurbia užsikrėtusio šuns kraujo, mikrofiliarijos nukeliauja į jo organizmą ir vystosi toliau. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau lerva subręsta. Kai užsikrėtęs uodas paskanauja sveiko gyvūno kraujo, į jį prileidžia invazinių lervų.
Ligos inkubacinis laikotarpis šunims trunka apie 6-9 mėnesius, katėms – 8 mėn. Europoje dirofiliarijų perdavimo sezonas trunka nuo balandžio iki spalio, viršūnę pasiekia liepą – rugsėjį.
Kokie dirofiliariozės simptomai?
D. repens infekcija dažnai besimptomė ar silpnai išreikštais požymiais, todėl retai pastebima ir diagnozuojama. Dažniausiai ji aptinkama atsitiktinai: aptinkami požymiai, susiję su odos pažeidimais. Tai gali būti niežulys, patinimas, papulės, vietinė alopecija, šlapiuojanti egzema, rečiau mazgeliai ar išopėjimai. Mazgelių lokalizacija gali varijuoti, būta atvejų, kai parazitas rastas akių junginėje. Gausiai užsikrėtus, mikrofilarijos pažeidžia blužnį, kepenis, inkstus, plaučius, smegenis, tada pasireiškia vėmimas, karščiavimas, apetito praradimas, limfmazgių padidėjimas, konjunktyvitas, letargija.
Užsikrėtus D. imitis taip pat galima nepastebėti jokių ryškių simptomų, ypač jei širdyje apsigyvena iki 25 kirminų. Lengvą infekciją turintiems ir gan sėdimą gyvenimo būdą gyvenantiems šunims infekcija praktiškai nepastebima. Aktyviems šunims, ypač su sunkesne infekcija, pasireiškia klasikiniai širdies kirmėlių ligos požymiai. Kai kuriems gyvūnams sumažėja apetitas, krenta svoris, atsiranda vangumas, sumažėja ištvermė treniruočių metu. Vienas iš pirmųjų požymių – kosulys, dusimas. Sunkiais atvejais, trūkus smulkioms plaučių kraujagyslėmis, kosint gali pasirodyti kraujas. Esant didelei kirminų invazijai, gali vystytis stazinis širdies nepakankamumas, anemija, ascitas, gyvūnas gaišta. Jei širdyje ar plaučių arterijoje apsigyvena 60 ar daugiau kirminų, gali atsirasti kraujotakos sutrikimų, kepenų, inkstų, širdies pažeidimo simptomų. Retais atvejais migruojančios D. immitis lervos gali nukeliauti į neįprastas vietas kaip akys, smegenys ar kojos arterija, kur atsiranda neįprastų simptomų kaip aklumas ar traukuliai.
Kadangi katės – netipiniai D. immitis šeimininkai, jų simptomai kitokie. Dauguma širdies kirmėlių lervų jų organizmuose neišgyvena, tad katei tipiška infekcija – 2-5 kirminai. Daugeliu atvejų joms cirkuliuojančios mikrofiliarijos nebūdingos. Katėms taip pat dažniau pasireiškia netipiškos lervų migracijos, dėl ko pastebimos infekcijos smegenyse ar kūno ertmėse. Ūmi širdies kirmėlių liga katėms gali sukelti šoką, vėmimą, viduriavimą, alpimą ir gaišimą, lėtinė – apetito praradimą, svorio kritimą, letargiją, krūvio netoleravimą, kosulį, pasunkėjusį kvėpavimą.
Diagnozavimas
Įprastai šunų dirofiliariozė diagnozuojama vertinant klinikines išraiškas ir tiriant kraują dėl mikrofiliaremijos, tačiau gyvūnas gali būti užsikrėtęs net neaptikus mikrofiliarijų. Egzistuoja teorinė galimybė, kad kraujyje mikrofiliarijos gali būti ir kito parazito, Dipetalonema reconditum, tačiau tyrimų apie tai yra mažai ir klinikinė jo svarba yra nedidelė. Mikrofiliarijų paieškai naudojamas šviežio kraujo tepinėlis (mikroskopuojant aptinkama mikrofiliarijų kraujyje), Knoto testas (taip galima nustatyti dirofiliarijų rūšį), hematokrito metodas, šlapimo tyrimas (pastebimas padidėjęs baltymų kiekis). Pasiūloje yra komercinių greitųjų express testų, skirtų širdies formos dirofiliarijoms nustatyti veterinarijos klinikoje, taip pat galima kraujo mėginį siųsti į laboratoriją. D. immitis diagnozei patvirtinti gali prireikti krūtinės rentgenogramų, echokardiogramų ir elektrokardiogramų, angiogramų vertinimo. Koks metodas bus taikomas, veterinarijos gydytojas pasirenka pagal klinikoje prieinamą įrangą.
Kaip dirofiliariozė gydoma?
Šunų gydymui naudojami antiparazitiniai preparatai. Paprastai pasirenkami vaistai, sudėtyje turintys moksidektino, milbemicino oksimo, ivermektino ar selamektino. Gydant šiais preparatais, mikrofiliarijos iš kraujo išnyksta per 2-4 savaites. Tiriant Advocate lašus (juos sudaro moksidektino ir imidakloprido mišinys), nustatyta, kad jis galimai ne tik nužudo mikrofilarijas, bet ir suaugusius helmintus. Prieš naudojant šiuos vaistus profilaktiškai, patartina atlikti kraujo testą ir įsitikinti, ar šuo nėra jau užsikrėtęs širdies formos dirofiliarijomis, nes jos žūdamos gali sukelti neigiamų pasėkmių – užkimšti kraujagysles ir sukelti trombozę, dėl kurios gyvūnas gali gaišti. Jei gyvūnui pasireiškia sunkūs simptomai, skiriami atitinkami vaistai – diuretikai, priešuždegiminiai, kortikosteroidai, antibiotikai.
Odos kirminų atveju parazitai chirurginiu būdu pašalinami iš mazgelių. Sergant širdies kirminais, ypač esant didelei invazijai, parazitai operacijos metu šalinami iš širdies ir plaučių arterijų.
Po širdies kirminų gydymo vaistais šuniui kelias savaites būtina riboti fizinį aktyvumą – organizmui reikia suteikti laiko absorbuoti negyvus kirminus. Priešingu atveju aktyviau pajudėjus kirminai gali atsilaisvinti, nukeliauti į plaučius ir sukelti kvėpavimo nepakankamumą bei mirtį.
Kaip apsisaugoti nuo šios ligos?
Vienintelė viltis – užkirsti kelią uodų įkandimams ir naudoti profilaktines priemones. Galima rinktis tabletes, lašiukus, purškiamus repelentus. JAV šunims naudojami ivermektinas, milbemicinas ir moksidektinas, katėms – ivermektinas, milbemicinas, selamektinas, imaklopridas su moksidektinu. 2016 m. JAV tyrimas atskleidė, jog siekiant išvengti šunų užsikrėtimo širdies kirmėlėmis, šunims geriausia kas 28 dienas naudojant profilaktines moksidektino ir imidakloprido dozes, prieš tai įsitikinus, ar gyvūnas dar nėra užsikrėtęs.