Kodėl ne visada pavyksta susikalbėti su savo šunimi?

Šunys „kalba“. Nuolat ir aiškiai. Jie nemeluoja ir neapsimeta dėl to, kaip jaučiasi, sako šunų elgsenos specialistė Donata Venckutė.

Artėjant balandžio 24-ajai, visuotinei Šuns dienai, su 14 metų šunis dresuojančia klaipėdiete D. Venckute kalbamės apie susikalbėjimą su augintiniais. „Pažink mane“ – šių metų Šuns dienos idėja, ir ji labai artima Donatai, mokyklos „Geras šuo“ įkūrėjai, padedančiai klaipėdiečiams rasti bendrą kalbą su savo augintiniais.

– Šunis mylime. Nieko jiems negailime, bet ne visada su jais susikalbame. Kodėl? Ar mes, ar jie nepajėgūs kažko suprasti?

– Kartais žmonėms atrodo, kad „perskaityti“ šuns kūno kalbą labai sunku, bet juk ir mums, žmonėms, bendraujant tarpusavyje, kūno kalba yra svarbiausia. Po jos seka balso tonas ir tik tuomet patys žodžiai. Kūno kalbą suprasti pradedame anksčiau, nei išmokstame kalbėti. Kūno kalbos signalai yra universalūs, būdingi daugeliui gyvūnų, ne tik žinduoliams. Juk tikrai nemanote, kad gulbė ateina su jumis „padraugauti“, kuomet artinasi išskėtusi sparnus, šnypšdama. Vesdama užsiėmimus sutinku labai mažai žmonių, kurie išvis neperprastų savo šuns kalbos. Dažniau pasitaiko, kad šeimininkai šuns snukučio išraiškas ir kūno kalbą neteisingai „perskaito“, nes vertina visa tai iš žmogaus perspektyvos. Matydami lekuojantį šunį mano, kad jam karšta veterinarijos klinikoje arba kad šuo tiesiog „šypsosi“, yra laimingas, išėjęs iš šunų kirpyklos – besišypsančio snukučio išraiška mums niekuo neprimena streso požymių. Labai dažnai mokiniams sakau: „Neglostykite savo šuns galvos, jam tai nepatinka“. Šeimininkai labai nustemba: „Kodėl? Iš kur žinot, kad nepatinka?“

– Bet gal yra šunų slapukų, mokančių nuslėpti savo emocijas, „nenorinčių“ atvirauti?

– Šunys kalba nuolat ir aiškiai, nebent anksčiau buvo bausti už tai, kad urzgė, šiepė dantis, cypė ar lojo. Jie niekad nemeluoja dėl to, kaip jaučiasi – tereikia suprasti tai, ką matome ir girdime. Internete ir knygose gausu informacijos, kad labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į šuns ausų ir uodegos poziciją, snukio išraiškas, akis ir žvilgsnį, judesius ir bendrą kūno pozą. Kiekvienam, auginančiam šunį, o ypač savanoriaujantiems ar dirbantiems gyvūnų prieglaudose, veterinarams, šunų kirpėjams, reikėtų bent minimaliai pasidomėti „šuniška kalba“. Patarčiau žiūrėti vaizdo įrašus su paaiškinimais, jeigu esate visiškas naujokas šunų pasaulyje, nes nuotraukos fiksuoja tik nedidelį kiekį informacijos. Žiūrėdami įrašus ir juos analizuodami, pastebėsite, kad viską žinote, tik neteisingai „iššifruojate“.

– Į ką atkreipti dėmesį?

– Ištieskite ranką, kad paglostytumėte savo šuns galvą. Jis kilsterėjo nosį, kad pauostytų jūsų delną? O gal nuleido ausis į šonus ar suskliautė jas atgal, šiek tiek nuleisdamas ir galvą? Gal atlošė galvą atgal taip stipriai, jog sunkiai ją bepasiekiat? O kai bandote tai padaryti, šuo dar ir į šonus snukutį sukinėja, kad matytų delną, bandantį jį paliesti ir užsitikrintų, kad jums nepavyks? Visa tai aiškūs signalai, kad šiuo metu šuo nenori būti glostomas galvos srityje. Arba apskritai nenori kontakto, nes yra per daug įsitempęs, išsigandęs, įsiaudrinęs. Pakelkite ranką, kas vaikystėje girdėjote arba ir dabar savo vaikams sakote: „Padaryk šuniukui caca“. Dėl šio „programavimo“ mes vis dar tikime, jog visiems šunims tai patinka, net svetimus šunis gatvėje, kavinėse puolame glostyti, nė nepaklausę, ar galima. O juk akivaizdžiai matome nustebusias, net išsipūtusias šuns akis: „Atsiprašau? Mes pažįstami?“. Ar kada nors teko glostyti katę? Ką ji daro, kai nori būti paglostyta? Taip, ji prieina kuo arčiau, kad puikiai ją pasiektume, neretai pati „glostosi“ į kojas, kiša galvą po ištiesta ranka. Šunys elgiasi labai panašiai – kai jiems norisi dėmesio, paglostymų, jie prisiartina ir kiša savo snukučius po rankomis, deda galvas ant kojų, atsargiai krapšto jus letena.

– Išeitų, kad pirmiausia turime analizuoti savo elgesį...

– Taip, užsiėmimų metu kartais pasiūlau šeimininkams atkartoti tai, ką augintinis daro. Kaip stovi: tvirtai visomis kojomis ar laiko vieną pakeltą, daugiau kūno svorio perkėlęs į priekį ar labiau ant galinių kojų. Kaip juda: judesiai laisvi ar visas kūnas įsitempęs kaip rąstas ir kojos lyg pagaliukai, rodos, net nesilanksto per sąnarius, o gal šuo iš baimės eina pritūpęs prie žemės. Kaip laiko galvą: aukštai pakeltą ar įtrauktą į pečius. Kur ir kaip žiūri: įsmeigęs žvilgsnį ir net nemirksi, per antakių viršų paslapčiomis žvilgčioja, trumpai žvilgteri ir nusuka galvą į šoną, nežiūri – uostinėja žemę. Užtenka šeimininkui šiek tiek „įtraukti“ galvą, pakeliant pečius, bei pritraukti prie savęs per alkūnes sulenktas rankas ir pažiūrėti į bet kokį objektą, esantį šone, kad konstatuotų: jaučiuosi nejaukiai, pasimetęs, nežinau, ką daryti. Būtent taip jaučiasi šuo.

– Prieš pradedant ugdyti šunį, prieš bandant perprasti jo kūno kalbą, reikėtų pirmiausia „pasikalbėti su savimi“?

– Mūsų smegenys puikiai mato ir teisingai interpretuoja šuns „kalbą“, bet koją kiša mūsų pačių auklėjimas, įsivaizdavimas, lūkesčiai, kaip šuo turėtų elgtis ar jaustis. Nepamirškite savęs paklausti: „Kaip jaučiasi mano šuo?“ Nebijokite pasakyti „ne“ žmonėms, norintiems jį paglostyti kavinėje, jeigu matote, kad augintinis traukiasi nuo jį kalbinančiųjų. Nebijokite nuvyti šalin pribėgusį „padraugauti“ šunį be pavadėlio, pamatę, kad jūsų Pupa net kvėpuoti nustojo jį pamačiusi. Neverskite šuns eiti baisiais paviršiais ar pro siaubą keliantį objektą, tempdami jį pavadėliu, kol šuo nėra tam pasiruošęs. Nepamirškite savęs paklausti: „Ar dresūros užsiėmimai tikrai patinka mano šuniui?“ Rodos, kvailas klausimas, bet aš pati su savo pirmu šunimi tik po gerų dvejų metų užsiėmimų lankymo pastebėjau, jog visokių komandų mokymas ir jų atlikimas patinka tik man... Nieko keista, nes anuomet dažniausiai buvo taikomas principas: „Nenori – priversim!“. Laimei, dabar žinome N būdų, kaip išmokyti šunį norimo veiksmo taip, kad šiam ir greičiau būtų aišku, ko prašome, ir, svarbiausia, kad jam patiktų tai daryti.

.............

„Pažink mane!“ – šių metų Šuns dienos idėja! Lietuvos kinologų draugija kviečia šunų mylėtojus ir vėl minėti visuotinę Šuns dieną, balandžio 24-ąją. Balandžio 23 d., Šuns dienos išvakarėse, LKD ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija kviečia gyvūnų mylėtojus į sostinės Kalnų parką (išsami informacija apie pramoginį edukacinį renginį bus paskelbta netrukus). Taip pat kviečiame šunų augintojus visoje Lietuvoje balandžio 24 d. ar išvakarėse organizuoti susitikimus, paskaitas, praktines dirbtuves, viktorinas arba kitokius renginius. Švęskime ir pažinkime savo šunis!