Manoma, kad vilkų „repertuarą“ sudaro 11 pagrindinių garsų tipų. Tarp vilkų lojimas sudaro vos 2,3 proc. garsų ir laikomas retu įvykiu. Vilkai loja įspėdami, gindamiesi ar su kažkuo nesutikdami. Jų skleidžiami amtelėjimai būna trumpi, o šunys gali loti valandų valandas.
Panašius į vilkų garsus skleidžia Aliaskos malamutai ir terviurenai, tačiau jų prasmės, emocijos, elgesio atsakai daug įvairesni. Pastebėta, kad bulterjerų balso repertuaras labiausiai diferencijuotas, o amerikiečių Stafordšyro terjerai, nors ir prastesnėmis snukio išraiškomis, skleidžia net 12 „naujų garsų“, kokių neišgirsite klausydamiesi vilkų. Platus šunų skleidžiamų garsų repertuaras padidina jų komunikavimo vertę – taip papildoma kūno kalba, atsiranda su išraiška susiję konkretesni motyvai.
Šunys loja įvairiose socialinėse situacijose. Jų lojimą galima skirstyti į funkcinį ir emocinį. Keturkojai loti gali žaisdami ar norėdami padūkti, socialinių kontaktų metu (sveikindamiesi), būdami vieni, bandydami apsisaugoti ir t.t. Šunys amsėti gali nuo labai mažų dienų (mažas šunytis, pranešantis, kad kažkas negerai, o gal norintis pažaisti su suaugusiu) iki įvairių situacijų, atsirandančių suaugusiųjų gyvenime (ir tokių sudėtingu kontekstų, kaip partnerio viliojimo metu).
Greičiausiai tokia stipri mūsų keturkojų kompanionų garsinė komunikacija susiformavo dėl jų prijaukinimo. Naminiai šunys fiziškai skiriasi nuo laukinių „kolegų“, pvz., dažnai jiems būdinga neotenija (nesubrendėlio charakteristikų išlikimas individui suaugus) – didelės galvos, trumpas snukutis, didelės akys, verkšlenimas, lojimas. Šunys gyvena su žmonėmis, daugelyje visuomenių jie laikomi tik kaip naminiai gyvūnėliai. Nuo mažens vieni pirmųjų jų socialinių kontaktų būna su žmonėmis. Be to, kitaip negu vilkai, šunys gyvena mažose teritorijose ir dažnai tos teritorijos ribos kirtimas laikomas įsibrovimu – tad lojimas veikia kaip įspėjimas. Šunys glaudžiai susiję su žmonėmis ir nuo jų priklauso, tad lojimas – būdas pritraukti dėmesį.
Akustinė lojimo struktūra priklausomai nuo konteksto labai skiriasi. Tai – daugiau negu vien atskiri garsai. Klausydami tam tikrose situacijose atsidūrusių šunų lojimą, žmonės gali nustatyti jų emocijas.
Deja, kartais šunų lojimas bendravimą ne palengvina, o atvirkščiai – sukelia nepatogumų. Taip įvyksta tada, kai šuo loja netinkamose vietose ar pernelyg aktyviai. Bėdos dėl lojimo sudaro 13-35 proc. probleminio šunų elgesio. Kadangi šuns amsėjimas gali girdėtis net iki 17 km atstumu, tai gali būti rimta problema.
Labiausiai paplitę metodai lojimui valdyti:
- Suprasti ir panaikinti su lojimu susijusias priežastis.
- Nebausti. Šuo gali loti dėl nerimo ar streso, tad bausmė tai gali tik skatinti.
- Kartoti sąlyčius su dirgikliais raminant šunį.
- Mokant lojimo ir nutilimo komandų.
- Ieškoti profesionalų tarp šunų trenerių, elgesio specialistų, kinologų ar veterinarų.
Speciali įranga kaip antkakliai nuo lojimo būna kelių tipų – purškiantys nemalonius kvapus (paprastai citrusinių vaisių – atrodo, tai viena geriausiai pasiteisinančių priemonių), skleidžiantys nemalonius garsus (pvz., ultragarsą), elektriniai (sulojus sukeliantys nestiprų dilgčiojimą), vibruojantys arba kombinuoti (pvz., šuniui pradėjus loti pasigirsta garsas, o tik po jo purškimas – tai padeda šuniui išmokti sureaguoti ir liautis iki situacijai pablogėjant).