Dobermanas – svajonių veislė, lydima daugybės stereotipų
Dobermanės Togos šeimininkė R. Lipnevičiūtė sako, kad tai yra jos svajonių veislės šuo. Ją labiausiai žavi elegantiška dobermanų išvaizda ir tai, kad jie yra stiprūs ir sargūs. Tačiau ji pastebi, kad ši veislė išskirtinė dar ir tuo, kad yra lydima daugybės stereotipų.
„Iš žmonių dažnai girdžiu, kad dobermanas yra labai pavojingas, agresyvus, piktas šuo. Dažniausiai taip ir norisi tą mano Togą jiems parodyti, kad joje pykčio ir agresyvumo nebuvo niekada nė trupinėlio. Tarp kitko, dobermanai yra vienintelė veislė, kuri yra sukurta saugoti žmogų – tai nėra nei medžiokliniai, nei ganymo šunys. Vis dėlto, dažniausiai tenka susidurti su klausimais, kaip sekasi tvarkytis su dobermanu, nes yra tas stereotipas iš filmų. Turbūt visi matėme per „Simpsonus“ piktus Degėlos dobermanus“, – sako R. Lipnevičiūtė.
„Po pudelio ir po škotų terjero labai gerai žinojau, ko nenoriu – aš nebenorėjau vesti šuns į kirpyklą. Tai visiškai iš praktinių sumetimų, nes su kailiu bet kuriuo atveju yra reikalų. Tu turi kirpti jį ir investuoti į tai nemažai laiko. O vestuką (Vakarų Škotijos terjerą – „Delfi“) visada turi prausti. Kai jis baltas išeina į lauką, parsineši jį visą juodą“, – sako R. Lipnevičiūtė.
Taigi, dobermano kailis puikiausiai atitiko šeimininkės lūkesčius – jo nereikia kirpti. Tiesa, porą kartų per metus dobermano kailis pakankamai intensyviai šeriasi, todėl R. Lipnevičiūtei tuo metu tenka kasdien į rankas paimti dulkių siurblį.
Dresūra problemų niekada nekėlė – Toga ir šeimininkė viena kitą suprato iškart
Togos šeimininkė džiaugiasi, kad augintinė nekelia jokių problemų, yra paklusni ir imli, todėl visko pavyko išmokti be specialių dresūros pamokų.
„Kai nusipirkau šuniuką, o tai buvo pakankamai seniai, labai daug su juo dirbau. Mes ir dabar gyvename dviese, o visas mano laisvas laikas realiai buvo jai. Visus dalykus – suktis, sėdėti, gulėti – išmokome namuose. Ji labai imli buvo. Keturis kartus jai parodai, kaip reikia sėdėti, o penktą kartą ji jau sėdi pati“, – prisimena R. Lipnevičiūtė.
„Jeigu mes išvažiuojame kažkur į mišką ar į parką, kur aš galiu ją paleisti, tai ji nė per porą metrų nuo manęs nesitraukia, vis ateina. Vos tik ją pašausi, ir ji šalia. Nuo pat pradžių labai stengiausi, kad taip būtų, nes man labai svarbu, kad paleistas šuniukas nuo tavęs nebėgtų, o kaip tik būtų su tavimi. Nuo pat pradžių ją mokiau visada atbėgti. Pagrindinė klaida, kurią kartais daro žmonės, kurie moko savo šunį – kai jie jį kviečia, o mažiukas tik iš kokio 15 karto sureaguoja, jie priekaištauja: ko tu neatbėgai, aš tave šaukiau. Tai jis ir neatbėgs. Kad ir kada jis atbėgtų, tu turi džiaugtis – nors ir iš 20 karto“, – sako R. Lipnevičiūtė.
Blogų savybių Toga neturi – na, galbūt išskyrus vieną. Kaip sako šeimininkė, kartais Toga „zyzia“, tad juokais ją vadina komunikatore, mat ir pati šeimininkė dirba komunikacijos srityje. Anot jos, savo balsu dobermanė parodo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip ji tuo metu norėtų. Tačiau šeimininkė prie to pripratusi ir nelaiko tokio elgesio didele problema.
Visur keliauja kartu: kai kurių vietų svetingumas tiesiog stebina
R. Lipnevičiūtė daug dėmesio skiria augintinės socializacijai, todėl visur mėgsta būti kartu. Kartu jos keliauja po Lietuvą ar Baltijos šalis, kur galima važiuoti automobiliu, ir į darbą gali nueiti, ir kur nors mieste pavakarieniauti.
„Jeigu tai yra darbo dienos, tai bent jau tris kartus stengiamės išeiti pasivaikščioti po pusvalanduką – kartais trumpiau, o kartais ir ilgiau, jeigu sutinkame kitų šunų ir vakare užsižaidžiame. Jeigu matau, kad savaitė buvo labiau užimta, stengiuosi savaitgalį kažkur su ja išvažiuoti, kur ji galėtų palakstyti palaida. Ji labai nemėgsta vaikščioti su pavadėliu“, – pastebi R. Lipnevičiūtė.
Kadaise buvo įprasta matyti dobermanus kupiruotomis ausimis, tačiau Lietuvoje tokios procedūros draudžiamos nuo 2004 metų ir laikomos šuns žalojimu. Vis dėlto, kai kurie žmonės iki šių dienų nepaiso gyvūno gerovės ir ieško, kas nelegaliai atliktų tokią procedūrą, tačiau R. Lipnevičiūtė teigia šiandien tame nematanti jokios prasmės ir niekad apie tai nesvarsčiusi. Be to, šeimininkė džiaugiasi, kad Toga atrodo draugiškesnė ir mielesnė, kai jos ausytės guli.
Keliaudama su augintine, R. Lipnevičiūtė visuomet patikrina, kurios vietos priima keliautojus su šunimis. Ji pastebi, kad daugybė žmonių šiandien visur keliauja su šunimis, todėl būtų keista, jei kas nors vis dar nepriimtų keturkojų – juk taip būtų prarandama didelė klientų niša.
Kai kurios vietos, priešingai, stebina savo svetingumu. Atvykęs šuo gauna ne tik dubenėlį vandens, bet ir pledą, guolį. Kaip sako R. Lipnevičiūtė, į tokias vietas labai norisi sugrįžti dar kartą. O įdomiausia vieta, kurioje teko būti Togai – Rygos teatras.
„Mes buvome su kolega Rygos teatre, o Toga laukė mūsų užkulisiuose, kadangi mes dirbome scenoje. Tą savaitgalį tiesiog neturėjau kur jos palikti, tad ji visą tą laiką sėkmingai pragulėjo užkulisiuose ant sofos. Paskui einu tenai ir matau, kaip ji žiūri į sceną pro kampuką, ir galvoju – jau netoli, kad mano šuo ir scenoje būtų“, – prisimindama juokiasi R. Lipnevičiūtė.
Kelionių metu automobilyje Toga turi sau skirtą specialią vietą – guoliuką automobilio gale su saugos diržu. Važiuodama Toga mėgsta ramiai gulėti, o dažnam šuniui įprastas elgesys iškišti galvą pro automobilio langą – ne Togos būdui.
„Ji labai mergaitiškas šuo, man ji atrodo tokia moteriška, tokia dama. Nei ji galvą pro langą kiša, nei į kažkokias balas šoka per lietų. Esu mačiusi memų, kad dobermanai nemėgsta lietaus. Tai tiesa – jeigu labai stipriai lyja, Toga gali išeiti į lauką, apsisukti ir pareiti atgal, lyg sakydama: jeigu tu nori, tai tu ten ir eik, nes aš tai tikrai neisiu. Lietus turbūt yra tai, ko ji labiausiai nemėgsta“, – sako R. Lipnevičiūtė.