Optimistas sakys, kad viskas nurims spalio mėnesį, po Seimo rinkimų. Daugyklų burbulą išpūtusieji pasidalins postus, atsirieks pinigų, įsteigs kokią nors gyvūnų gerovės „instanciją“.
Pesimistas vardys nuostolius: apšmeižti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir policijos pareigūnai, savivaldybių atstovai, veterinarijos gydytojai, visuomeninės gyvūnų mylėtojų organizacijos (kurios, beje, yra didelių tarptautinių organizacijų narės). Apjuodinti oficialiai veikiantys gyvūnų veisėjai. Purvu apdrabstyta daug nekaltų žmonių, institucijų, organizacijų.
O šunys? Kur tie nelaimėliai, išplėšti iš ankštų narvelių? Dauguma jų vėl gyvena narveliuose. Be abejo, daug švaresniuose ir erdvesniuose gyvūnų prieglaudų narveliuose, kur laiku pamaitinami, prižiūrimi „korumpuotų“ veterinarų. Galbūt pavargę nuo fotoaparatų blyksčių, išsigandę triukšmingos minios ir svetimos aplinkos.
Laikas bėga. Teisiniai reikalai neišsisprendžia per dieną ar dvi. Dalis išgelbėtų šuniukų, kaip neteisėtai paimta nuosavybė, ko gero, sugrįš pas buvusius šeimininkus. Tikėkime, kad šie nepaduos gyvūnų gelbėtojų ir savanorių į teismą, o mums, mokesčių mokėtojams, neteks už tai susimokėti. Taip pat tikėkime, kad daugintojai žmonės nustos dauginti šunis.
Taip, nelaimėlius gyvūnus gelbėti reikia. Taip, žmones reikia šviesti, kad nesirinktų fabrikinių šuniukų. Taip, poįstatyminiuose aktuose pasitaiko skylių, kurias skubiai reikia užlopyti.
Tačiau šiandien labiau norisi kalbėti apie pamokas. Ką mes išmokome?
Sudarytos darbo grupės, tyrimų komisijos, tikrinami faktai – reikalai lyg ir pajudėjo iš mirties taško, bet ką mes išmokome?
Visi tikisi geriausio rezultato, tačiau ramybės neduoda svarbiausias klausimas: o ant nusiraminimo kėdutės dabar tupi – kas? Negi geriausias mūsų draugas – šuo?
Tupi. Kantriai laukia, kol baigsis žmonių karai.