Nori priglausti ir išgelbėti šunį nuo žiauraus likimo
Klaipėdos regiono gyvūnų globos namų „Nuaras“ direktorė Jurgita Gustaitienė prisimena, jog pirmąją pasimatymo su dobermanu Ramziu dieną jis atrodė labai išsigandęs. „Matėsi, jog šuniukas buvo maitinamas netinkamu maistu, išliesėjęs, buvo pakitusi jo seilių spalva. Taip pat jis buvo be galo ištroškęs – atvykęs pas mus gėrė stebėtinai daug vandens ir neatpažįstamai pasikeitė. Sustambėjo, šuns kailis ir vėl nuo tinkamos mitybos žvilga, o seilių spalva keičiasi į tokią, kokia turi būti“, – pasakoja gyvūną priėmusi J. Gustaitienė.
Nors smagu matyti vis gerėjančią Ramzio būklę, vienas dalykas jį prižiūrinčius specialistus vis dar neramina. „Šuo labai vengia vyrų ir nuo jų slepiasi. Kol kas šuns likimo negaliu prognozuoti – turi praeiti 14 arba 21 dienos karantinas, nes to reikalauja mūsų šalies įstatymai. Vėliau mes jį stebėsime ir ieškosime naujų šeimininkų“, – teigia ji.
Vis dėlto, šeimininkų net nereikia ieškoti – jie ir patys noriai prisistato gyvūnų globos ir kontrolės tarnybai „Nuaras“. „Šunimi susidomėjo daug žmonių. Stebina tai, jog kai kurie žmonės šunimi domisi pagrįstai ir nori jam padėti, tačiau yra ir nepagrįstų susidomėjimo atvejų. Nežinau, kam jiems to reikia – ar jie nori žmones pjudyti, ar kovas organizuoti. Daliai žmonių tiesiog gaila šuns, kuris gali būti užmigdytas. Norima jį išgelbėti nuo tokio likimo ir paimti“, – aiškina pašnekovė.
Mano, jog šuo sąmoningai nenorėjo taip pasielgti
J. Gustaitienė dar kartą atkreipia dėmesį į šuns baimę vyrams. „Negalime jo paties paklausti, ar jis elgsis tinkamai. Vienas iš blogiausių jo rodomų požymių – tai, kad jis bijo vyrų ir nuo jų slepiasi. Tai reiškia nestabilią nervinę sistemą. Šiuo metu šuniukas saugo save, bet tai gali peraugti ir į gynybinę poziciją. Sunku pasakyti, kodėl jis taip bijo, bet šią baimę galima suvaldyti“, – teigia Klaipėdos regiono gyvūnų globos namų „Nuaras“ direktorė.
Nepaisant to, Ramzio šeimininkas nori nulemti šuns likimą prašydamas gyvūnui atlikti eutanaziją. „Pats šeimininkas yra parašęs prašymą, nes tai yra jo šuo, jo nuosavybė. Prašyme jis rašo, jog šunį reikia užmigdyti nekeliant jokių kitų sąlygų, nes tai yra jo vaiko žudikas. Visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni sako, jog šuo nekaltas, o kiti sako, jog jam reikalinga atitinkama bausmė. Be abejo, sunkiausia šeimai, kuri neteko kūdikio. Tai nepakeliamas skausmas“, – apgailestauja ji.
J. Gustaitienė nemano, jog dobermanas sąmoningai norėjo sužaloti ir nužudyti vaiką.
„Aš manau, kad šuo norėjo geranoriškai išgelbėti vaiką. Nesvarbu, ar tai patelė, ar patinas, jis tiesiog paėmė verkiantį kūdikį į nasrus, nešėsi jį ir bandė ieškoti pagalbos. Prisiminkime atvejį, nutikusį prieš maždaug 15 metų, kuomet čiau čiau veislės šuo nužudė kūdikį Jonavoje. Vaikui pravirkus, kalė suėmė jį už sprando ir nusinešė pas savo šuniukus, nes taip veikia motiniški instinktai. Šiuo atveju manau, kad buvo kažkas panašaus. Jei vaikas verkė, šuo užšoko ant vežimėlio, šis apvirto, o šuo bandė neštis kūdikį iš gerų paskatų“, – mano pašnekovė.
Šunų elgesys parodo šeimininkų padarytas klaidas
Paklausta, ar įmanoma visiškai išgydyti tokį sukrėstą gyvūną, kinologų draugijos atstovė Aurelija Staskevičienė tikina, jog tinkamai prižiūrimas šuo tikrai gali pasveikti. „Reabilitacija dažniausia įmanoma. Tiesa, tam prireiks daug kantrybės, žinių apie psichinę šunų sveikatą, tinkamos patirties „perauklėjant“ tokius šunis ir t.t.“, – teigia ji.
Kinologų draugijos atstovė atkreipia dėmesį į šuns elgesį, kuris šiandien neramina ir „Nuaras“ darbuotojus – slėpimąsi nuo vyrų. „Tai, kad šuo prisibijo arba yra agresyvus vyrų atžvilgiu, greičiausia reiškia iš vyriškos lyties asmenų patirtą fizinį ir psichologinį smurtą, neadekvatų žmogaus elgesį. Sakykime, neblaivus šeimininkas bandė kažką su šunimi nuveikti, jį „auklėti“, – pateikia pavyzdį pašnekovė.
Anot A. Staskevičienės, šunys yra protingi gyvūnai ir savotiški mūsų „veidrodžiai“. „Šunų elgsena puikiai parodo mūsų padarytas klaidas. Elementarus klausimas: o ar tą šunį kas nors mylėjo? Kas nors su juo bendravo, užsiėmė, lavino jo protą?“, – klausia kinologų draugijos atstovė.
„Uždaryti energingą, jauną gyvūną į poros metrų gardą, retsykiais įmesti jam ėdalo ir įsivaizduoti, kad „turiu savo šunį“, yra klaida. Jūs neturite šuns, nes neužmezgėte su juo jokio ryšio, nepažįstate savo šuns, nesidomite juo – tai kam jums iš viso šuo?“ – piktinasi A. Staskevičienė.