Kūdikį sudraskiusio Ramzio istorija griebia už širdies: pasveikęs šuo niekaip neranda šeimininkų

Mirtinai kūdikį Šilutėje sudraskęs dobermanas Ramzis prieš metus buvo susilaukęs daugybės dėmesio ir ne vienas žmogus tikino, kad jį mielai priimtų į savo šeimą. Tačiau praėjus daugiau nei metams po skaudžios nelaimės, Ramzis dar vis gyvena gyvūnų globos namuose „Nuaras“, o visi norintys priglausti dobermaną – dingo.

DELFI primena, kad praėjusių metų kovo 22 dieną dobermanas Ramzis ištrūko iš voljero, nuvertė vežimėlį, kuriame miegojo kūdikis. Kūdikį jis apkandžiojo, įsikandęs į kaklą nešiojo po kiemą, vėliau po gatvę. Medikams kūdikio gyvybės išgelbėti nepavyko.

Tragedijos metu tėvai kūdikį buvo palikę vieną be priežiūros, vėliau tėvui buvo nustatytas girtumas. Ekspertai pripažino, kad šuo buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Kaip pasakoja Klaipėdos regiono gyvūnų globos namų „Nuaras“ administratorė Eglė Mulevičiūtė, tik Ramziui patekus į jų globą, užplūdo gausus būrys norinčių šuniui suteikti naujus namus. Tačiau praėjus šiek tiek daugiau nei metams po tragedijos, Ramzis vis dar yra gyvūnų globos namuose.

„Ramzis dar nerado šeimininkų. Čia tik pradžioj buvo begalės norinčių, bet dabar, kiek stengiamės išreklamuoti, kad jau jis gali keliauti namo, tai norinčių nėra. Buvo vienas atsiradęs, bet daugiau nepaskambino“, – sako E. Mulevičiūtė.

Ramzis, pasakoja E. Mulevičiūtė, jau pusę metų ieško namų. „Jei spręstume pagal šuns elgesį, tai jį jau prieš pusę metų buvo galima dovanoti. Bet žinot, dar vyko teismas. Vėliau teismas leido dovanoti, nors ir nebuvo pasibaigęs teisminis procesas. Dabar kai baigėsi teismas, tai nėra jokių kliūčių, kodėl negalime dovanoti šuns“, – teigia ji.

Bet kas Ramzio į savo šeimą pasiimti negali. E. Mulevičiūtė teigia, kad būsimiems šeimininkams yra reikalavimų. „Visų pirma, kad būtų be vaikų. Mes to šuns nekaltiname, bet po tokios nelaimės iš mūsų pusės būtų kvaila ir neatsakinga dovanoti šunį šeimai, kuri turi vaikų.

Antra sąlyga yra, kad Ramzis nebūtų laikomas voljere ir kad su juo būtų užsiimama ir bendraujama. Tai šuo, kuris turi pakankamai daug energijos“, – vardija E. Mulevičiūtė. Ji taip pat pamini, kad gerai būtų, jei šeimoje nebūtų ir kitų augintinių, nes darbuotojai nėra išbandę, kaip Ramzis reaguoja į kitus gyvūnus.

Ramzis esą gali gyventi ir bute, tačiau šeimininkai turėtų atminti, kad tai tikrai fiziškai aktyvus šuo. „Prieš imant bet kokį augintinį, reikia atsakingai pagalvoti, ar tikrai galėsite jį išlaikyti, skirti dėmesio, užsiimti. O Ramzis – šuo su istorija. Todėl tikrai reikia apsvarstyti galimybes“, – pabrėžia E. Malevičiūtė.

Šuo pasikeitė kardinaliai

Tačiau, kad ir kaip baisiai skambėtų Ramzio istorija, pašnekovė jo nekaltina. „Aš lieku prie tos nuomonės, kad šuo norėjo padėti, bet jis nesupranta kaip. Nes gamtoj šuo savo jauniklius ima už sprando ir neša kažkur, jei jaučia pavojų. Tai lygiai taip pat, manau, jis darė su tuo vaiku, tik vaikas nėra šuniukas ir jo taip nepaimsi“, – liūdnai pastebi ji.

Anot jos, vien pažiūrėjus į voljerą, buvo aišku, kad šuo – netinkamai prižiūrėtas. „Jis taip pat ir per žiemas gyveno lauke. Tai nėra voljerinis šuo. Jei pati tokį šunį turėčiau, tai gal vasarą ir laikyčiau voljere, bet žiemą jis būtų namuose. Jo kailis trumpas. Tas šuo negavo tokio dėmesio, kokio jam reikėjo. Todėl lieku prie tos nuomonės, kad ne šuo kaltas šitoje situacijoje. Ir labai džiaugiuosi dėl teismo nuosprendžio, kad jo buvęs šeimininkas nebegalės laikyti nė vieno šuns“, – sako E. Mulevičiūtė.

Metus „Nuaro“ prieglaudoje praleidęs Ramzis, anot pašnekovės, pasikeitė kardinaliai. Esą sunku būtų patikėti, kad tai tas pats šuo. „Jis iš pradžių buvo labai įbaugintas. Labai stipriai įbaugintas. Tai natūralu. Visokių dalykų vyko su juo. Labai keistai žiūrėjo į tai, kad visą laiką turi vandens, nes tikriausiai senuose namuose neturėdavo“, – pastebi E. Mulevičiūtė.

Ji pamena, kad Ramzis būdavo įsispraudęs į kampą, iš baimės urgzdavo. „O dabar jis yra labai savimi pasitikintis šuo, labai sargus. Nes jeigu vedi naujus žmones žiūrėti gyvūnų, tai jis visą laiką juos aploja. Ypač piktai loja, kai koridoriuje tarp voljerų yra vienas iš mūsų prižiūrėtojų, nes mus saugo. Mes dabar esame jam tapę kaip šeimininkai, jis prie mūsų yra prisirišęs. Dobermanai yra labai prisirišantys šunys“, – teigia ji.

Išvedus Ramzį pavedžioti, jokių problemų nekyla. Šuo esą moka tvarkingai eiti su pavadėliu, klauso komandų. „Vedžiojamas jis labai draugiškai reaguoja ir į svetimus žmones. Tik kažkodėl žaisti nemėgsta“, – sako E. Mulevičūtė ir negaili gerų žodžių Ramziui.

„Tai nuostabus, savimi pasitikintis šuo. Pilnai pasveikęs. Jis tobulas tiems, kurie nori, kad jų namai būtų saugūs, nes perspėjimo signalų jis tikrai duotų. Tik jam reikėtų pirmiausia apsiprasti naujuose namuose“, – teigia gyvūnų globos namų „Nuaras“ darbuotoja.

Prieš metus Ramzis esą labai bijojo vyrų, tačiau šiandien ta baimė yra dingusi. „Dabar jis lipa ant mūsų prižiūrėtojų, vos ne veidą laižo. Šuo nepalyginamai pasikeitė“, – tikina E. Mulevičiūtė.

Padalino Lietuvą į dvi dalis

Nors Ramzis yra pasikeitęs ir sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, namų vis neranda. E. Mulevičiūtė sako, kad negali pasakyti, kodėl taip yra. „Tačiau mes dažnai dalinamės įvairiose „Facebook“ grupėse jo nuotraukomis ir aš pastebiu komentarus. Žmonės yra susiskaldę į dvi puses. Vieni tie, kurie sako, kad tas šuo yra vaikžudys ir jį reikia migdyti. O kiti sako, kad šuo yra nekaltas ir, kad mielai priglaustų, bet šeimoje turi jau kitą augintinį ar vaikų“, – apie žmonių požiūrį į Ramzį pasakoja E. Mulevičiūtė.

Jei niekas Ramzio nepasiims, jis liks darbuotojų šunimi. „Jis tada bus mūsų šuo. Mes laikėm tą šunį ne todėl, kad mus įpareigojo teismas. Mūsų net negali niekas įpareigoti, nes tada kyla klausimas, kas jį turi išlaikyti. Už kokius pinigus, žinot. Nes beveik visą laiką mes jį auginome iš savo lėšų, žmonių paaukotų lėšų ir šėrėme paaukotu maistu. Tai tikrai parodo, kad mes jo neatsisakysim. Žmonės gali nurimti ir nekomentuoti, ir neaiškinti, kad mes jį turime migdyti. Toliau ieškosime namų, o jei nerasime, tai jis gyvens pas mus“, – tvirtai teigia E. Mulevičiūtė.

Nors ir dalis žmonių linki Ramziui blogo likimo, E. Mulevičiūtė nepraranda vilties, kad jis suras mylinčius šeimininkus. „Dėl kiekvieno šuns mes džiaugiamės, jei jis randa namus. Netgi vieną kalytę visai neseniai padovanojome. Ji pas mus gyveno net 4 metus. Po 4 metų rado ji savo žmogų. Tai gal ir Ramzis ras“, – viliasi pašnekovė.