Dėl kvokos eina iš proto ir vietiniai, ir turistai
Antanas Urbonas į vakarų Australiją studijuoti ir dirbti atvyko prieš beveik 1,5 metų. „Pagrindinis kelionės tikslas buvo pažinti kitą pasaulio pusę, pajausti, kuo gyvena išeivijos lietuviai, susidurti su australų No worries mate (liet. jokių rūpesčių, drauguži) kultūra ir numalšinus kelionių troškulį grįžti į Lietuvą“, – teigia keliautojas.
Bene labiausiai pašnekovą nustebino Australijos gyvūnija, kuri šiame žemyne atrodo itin egzotiška. „Australija garsi išskirtinėmis gyvūnų rūšimis – ančiasnapiais, vombatais, echidnomis ir koalomis. Deja, vakarų Australijoje šie gyvūnai nėra plačiai paplitę, tad susipažinti su jais iš arčiau pavyko tik Perto zoologijos sode ir draustiniuose, kur jiems skiriama papildoma priežiūra ir globa. Gamtoje labai dažnai pavykdavo sutikti du Australijos herbo simbolius – kengūras ir stručius Emu. Taip pat teko sutikti jūrų liūtų, ruonių ir labiausiai nustebinusių gyvūnėlių – kvokų“, – vardina pašnekovas.
Apie pastarąjį gyvūnėlį prieš atvykstant į Australiją A. Urbonui net neteko girdėti, tačiau vietiniai ir turistai eina dėl jo iš proto. „Daugiausiai šie amžinai besišypsantys padarai paplitę Rotnesto saloje, tačiau jų vis dar galima aptikti ir žemyninėje dalyje, kur, pietvakarių Australijos miškuose, man ir pavyko pamatyti pirmąją kvoką“, – įspūdžiais dalinasi jis.
A. Urbonas įsitikinęs, jog draugiškumą žmonėms lemia gyvūnų maitinimosi ir poilsio vieta. „Dažniausiai šalia privačių poilsiaviečių ar nacionaliniuose parkuose prie piknikų zonų sutiktas kengūras ir emu beveik visada pavykdavo iš arti apžiūrėti, nufotografuoti, kartą netgi paglostyti ir apkabinti vieną kengūrą. Šiose vietose įsikūrę gyvūnai yra pripratę prie žmonių, leidžiasi jų šeriami, dažnai visai nekreipia dėmesio ir tik priartėjus per 2 metrus iš lėto, nevikriai padidins atstumą tarp savęs ir smalsaus turisto“, – aiškina jis.
Kengūra laisvėje visai kitokia nei zoologijos sode
Vis dėlto visai kitokios kengūros, kurios gyvena proskynose šalia miškų, laukymėse prie greitkelių. „Jos iš karto suklusta, jeigu sustabdome automobilį, o išlipus iš karto nušokuoja, nors iki jų dar būna likę bent 30 metrų. Rotnesto saloje esančios kvokos draugiškos, gal net įžūlokos. Palikus paplūdimyje skanėstų ir nuėjus maudytis, grįžęs gali jų ir neberasti. Kvokos lengvai prisileidžia žmones, tačiau jų nepatartina gausiai šerti, nes palaipsniui gyvūnėliai taip gali prarasti įgūdžius susirasti maistą savarankiškai ir paprasčiausiai nutukti“, – įspūdžiais dalinasi Australijoje viešintis lietuvis.
Keliaujantiems į Australiją A. Urbonas rekomenduoja nesistengti pamatyti kengūrų pačią pirmą dieną ir nevykti į zoologijos sodus ar parkus, taip pat nesigundyti galimybe pašerti kengūras, gulinčias aptvaruose.
„Tokiose vietose apsilankius pamačiau visiškai apsnūdusias, apspangusias kengūras, kurios visą dieną guli ir neatrodo labai susidomėjusios tuo, kas vysta aplinkui. Kengūrų apstu nacionalinių parkų prieigose, prie piknikų, iš karto išvažiavus į užmiestį. Jos didesnės, raumeningesnės, jų kailis atrodo daug sveikesnis. Žinoma, nepavykus susidurti su kengūra laisvėje, verta apsilankyti viename iš parkų ar zoologijos sodų, kurių apstu Australijoje“, – pataria keliautojas.
Priprato, jog nuodingų ir pavojingų gyvūnų esama visur
A. Urbonui būnant Australijoje teko priprasti prie minties, kad pavojingų sveikatai gyvių gali būti net jo namų galiniame kieme.
„Pats jausmas, kai sėdantis ant suoliuko ar einant į garažą reikia patikrint visur, ar nėra vorų, buvo labai keistas. Prireikė labai daug laiko, kol tai tapo įpročiu. Teko sutikti nuodingų gyvačių, tačiau nuodingų vorų, su kuriais susidūriau, skaičius buvo daug didesnis. Laimei, visada šalia atsidurdavo koks australas, kuris pastebėdavo gyvius pirmiau ir perspėdavo, jog pasisaugočiau. Net ir faktas, kad beveik prieš visus vorų įkandimus priešnuodžiai jau yra sukurti, manęs visą buvimo Australijoje laiką neguodė“, – tikina pašnekovas.
Kadangi gyvačių Lietuvoje A. Urbonas buvo sutikęs labai mažai, jos ir kiti ropliai nuvykus į vakarų Australiją tiesiogiai su jais susidūrus kiek neramino. Pirmą kartą pamačius tikrai nemažą driežą, vadinamą lygiuoju snicku, pašnekovas taip ir neišdrįso paimti jo į rankas. Nepaisant to, pašnekovui norėjosi nugalėti save, todėl jis pradėjo domėtis ropliais ir imti į rankas didelius (Lietuvos mastais) driežus, o vėliau ir smauglius.
Susidūrimas su jūrų liūtais vyrui įsiminė ilgam. „Man asmeniškai labai įdomi pasirodė situacija su jūrų liūtais – vietiniai australai ramino, jog plaukiojant vandenyje tarp jų nereikia nieko baimintis, nes jie ten visai nepavojingi. Tačiau pakrantėje geriau laikytis saugaus atstumo, nes šie, iš pirmo žvilgsnio nerangūs padarai, vienu liuoktelėjimu gali panaikinti ir 2 metrų atstumą tarp savęs ir žmogaus“, – stebisi jis.
Vis dėlto, iki šiol šiurpą keliančias patirtis su pavojingais gyvūnais nustelbia linksmos akimirkos. „Ne kartą pasitaikė įdomių, smagių nutikimų, susijusių su gyvūnais. Vaikštant mažoje, kaip iš pradžių atrodė, tik paukščiams priklausančioje negyvenamoje saloje, priėjus uolėtas, akmenuotas vietas iš jose esančio plyšio iššokavo ir staigiai į vandenį nėrė jūrų liūtas. Jis tai taip greitai padarė, kad aš sustingęs taip ir nenusprendžiau, ar įjungti fotoaparatą, ar apsisukus bėgti į priešingą pusę“, – įsimintiną akimirką prisimena A. Urbonas.
Įamžino vagilę kvoką, kuprinėje užuodusią kūčiukus
Anot jo, dar vienas netikėtumas Australijoje – matyti dvi kovojančias kengūras arba tarpusavyje besikandžiojančius jūrų liūtus. Pašnekovas taip ir nesuprato, ar jie tik erzinosi, ar rimtai kovojo dėl teritorijos. Lietuvos gamtoje jam niekada neteko sutikti dviejų didelių tarpusavyje kovojančių žinduolių.
„Žinoma, smagiausias nutikimas įvyko antrą kartą Rotnesto saloje. Kalėdų proga mane aplankiusi draugė lauktuvėms atvežė lietuviškų kūčiukų, kuriuos įsimetėme į kuprinę ir išvykome vienai dienai aplankyti kvokų. Sutikę jų visą pulką šalia salos švyturio, išsiėmėme fotoaparatą iš kuprinės ir ją prasegtą pasidėjome prie dviračių, kad būtų paprasčiau fotografuoti. Bandant išlaužti geriausią kadrą su kvokomis, viena jų užuodė kūčiukus, surado juos kuprinėje ir pradėjo kramsnoti“, – prisimena Australijoje viešintis lietuvis.
Po to karto jis su draugais juokavo, kad lietuviškos lauktuvės nukeliavo labai ilgą kelią iš kepyklos kažkur Lietuvoje lėktuvais, keltu, dviračiais iki pat kvokos skrandžio.