Realiame pasaulyje taip pat yra chimerų, tačiau tai ne mitologinės būtybės. Chimerizmu vadinama kelių skirtingų organizmų (kilusių iš skirtingų zigotų) ląstelių (ko)egzistavimas viename organizme. Tasai terminas vartojamas hematologijoje (apie tai šiame straipsnyje nekalbėsime) ir genetikoje (apibūdinant organizmus, kurie dėl įvairių priežasčių turi skirtingų individų ląsteles).
Žinomi atvejai, kada neidentiški dvyniai turėjo savo brolio kraujo ląstelių (vaisiaus stadijoje jų placentos susisiekė ir dėl pažeidimo kraujodaros ląstelės pateko į sibso kraujotakos sistemą).
Atvejai, kuomet viename organizme gyvena dviejų ar daugiau genetiškai skirtingų ląstelių atstovai, gal ir keisti, bet realūs ir egzistuojantys. Jei skirtingos ląstelės kilusios iš tos pačios zigotos, tai vadinama mozaikizmu.
Chimeros būna suformuotos iš keturių (du apvaisinti kiaušinėliai) ar trijų (apvaisintas kiaušinėlis + neapvaisintas ar papildomas spermatozoidas) tėvų ląstelių. Susiformavęs gyvūnas sudarytas iš skirtingų audinių. Neidentiškų dvynių chimerizmas įvyksta kraujagyslių pagalba per jungtis tarp kraujagyslių, kadangi embrionų kraujyje būna nemažai kamieninių ląstelių. Tikimybė vaikui tapti chimera padidėja, jei jis „sukuriamas“ dirbtinio apvaisinimo pagalba. Chimeros dažnai gali daugintis, bet jų tarpe pasitaiko įvairų anomalijų, pvz., hermafroditų (pvz., individas gauna genetinį moteriškų ir vyriškų ląstelių komplektuką).
Organizmui besivystant, chimera gali turėti organus su skirtingais chromosomų komplektais (pvz., kepenų chromosomų komplektėlis vienas, o inkstų – kitas). Tai pasitaiko žmonių tarpe, ir nors gana retai, bet, pasak naujesnių tyrimų, dažniau negu buvo manyta anksčiau. Didžioji dalis tokių žmonių pragyvena visą gyvenimą taip ir nesužinoję, kad yra chimeros.
Kartais galimi subtilūs chimerų išvaizdos požymiai – pvz., kiek skirtingų spalvų akys ar pakitusi jų pigmentacija (heterochromija). Kartais pastebimos vadinamosios Blaschko linijos – nepaprastai retas reiškinys, pirmą kartą aprašytas 1901 metais Alfredo Blaschko. Tai pasitaiko ne tik žmonėms, bet ir šunims ar katėms.
Paprastesnės chimeros, neturinčios kokių nors fiziologinių chimerizmo požymių, aptinkamos labai retai. Gyvūnų tarpe vienos pastebimiausių chimerų – vėžlio kiauto piešinio kailio spalvos kačių patinai. 2012 metais įspūdingų spalvų "dviveidis" katinas, vardu Venus, tapo televizijos ir interneto žvaigžde. 2010 metais dienos šviesą išvydo šunų pasaulio chimera - Labradoro retriveris Tiger. Kitas garsus šuo - Braveheart, kurio viena pusė galvos yra haskio, kita pusė - labradoro.
Gana įdomus buvo Lydia Fairchild atvejis. Ji laukėsi trečio palikuonio, kuomet ji ir vaikų tėvas 2002 metais kreipėsi dėl tėvystės nustatymo tyrimo. Atlikus DNR testą paaiškėjo, kad tėvelis tikrai tas, apie kurį ir galvota, bet moteriškė… irgi nėra savo vaikų motina. Iš pradžių prasidėjo teisminiai procesai, mat nuspręsta, kad Lydia suorganizavo kokią nors surogatinių mamyčių tipo suktybę, netgi bandyta iš jos atimti pirmus du vaikus. Trečiosios atžalos gimdymo metu dalyvavo nepriklausomas liudininkas, kuris atidžiai stebėjo, kad iškart po gimdymo kultūringai ir sąžiningai iš mamytės ir vaikučio būtų paimti kraujo mėginiai. Po 2 savaičių DNR testai parodė, kad Lydia nebuvo ir to vaiko motina. Paaiškėjo, kad ji – chimera.
Mikrochimerzimas – nedidelis genetiškai nuo šeimininko (kūno „savininko“) besiskiriančių ląstelių kiekis organizme. Tai gali būti susiję su tam tikromis autoimuninėmis ligomis, tačiau realiai mechanizmai, sąlygojantys šį reiškinį, nežinomi.
Intrarūšinės chimeros sukuriamos, gyvūnams su vienu tam tikru bruožu persodinant kito gyvūno su kitokiu bruožu embrionines ląsteles (pvz., „sumaišomi“ tos pačios rūšies, bet skirtingų spalvų pelių embrionai). Tokie padarai vadinami hibridomais ir yra svarbi biomedicininių tyrimų dalis. 1984 metais suderinus ožio ir avies embrionus, buvo „pagamintas“ „geepas“. 2003 metais Šanchajuje mokslininkai sėkmingai „suporavo“ žmogaus bei triušio ląsteles, iš kurių išsivystė labai įdomūs embrionai. Jiems pasivystyti buvo leista kelias dienas, o po to embrionus sunaikino. 2007 mokslininkai iš Nevados sukūrė avį, kuri turėjo 15 procentų žmogaus ir 85 procentus gyvūno ląstelių. 2017 pasirodė pranešimų apie sukurtą chimerą, sudarytą iš kiaulės ir 0,001 proc. žmogaus ląstelių. Tikimasi, kad šie eksperimentai suteiks galimybę ateityje išauginti persodinimui tinkamus organus, kurių neatmestų mūsų organizmai. Savaime suprantama, iš kitos pusės šie kūriniai paskatino daugybės diskusijų apie tokių tyrimų reglamentavimą bei etinius klausimus atsiradimą.
Botanikoje taip pat egzistuoja chimeros – tai augalai, sudaryti iš skirtingų audinių tipų. Abu audiniai gali susiformuoti iš tos pačios zigotos, o skirtumai atsiranda dėl pakitimų įprasto ląstelių dalijimosi metu. Dažniausiai būna chloroplastų pasiskirstymo skirtumai (tam tikrose augalo dalyse jų nebūna, jos būna kitokios spalvos ir nevykdo fotosintezės, savarankiškai toks audinys neišgyventų, tačiau jis neblogai sutaria su žaliu ir fotosintetinančiu adiniu). Augalines chimeras dažnai kuria skiepijimo būdu.