Ieškojo tokios veislės, kuri tiktų alergiškiems žmonėms
Kaip pasakoja E. Gelažninkienė, ji visą vaikystę labai norėjo auginti šunį, tačiau, kaip ir daugeliu atvejų, jos šeima atsakingai žiūrėjo į vaikiškas užgaidas, tad norų pildyti neskubėjo – E. Gelažninkienei teko džiaugtis kaimynės augintine, kurią ji vedžiodavo į lauką. Tačiau mokantis vienuoliktoje klasėje, jos mama nusprendė pradžiuginti, padovanodama mopsą.
„Bet kadangi Arūnas turi alergiją, negalėjome jo pasilikti. Mopsas liko gyventi pas mano mamą namuose, o aš be šuns ištvėriau turbūt apie tris mėnesius. Tada pradėjome ieškoti šuns, kuris tinka alergiškiems žmonėms. Kaimynai turėjo pudelį, tai mes pas juos pasisvečiavom, trynėm visaip šuniuką Arūnui į veidą, visur, kur tik įmanoma – bandėm pažiūrėti, ar tikrai nieko nebus.
Iš pradžių bandėme ir iš globos namų pasiimti takso veislės šuniuką, bet tiek man, tiek jam buvo alergija, tai supratome, kad tikrai negalime eksperimentuoti. Todėl pudelis gavosi labai geras variantas. Aišku, kai grįžtame iš ilgesnės kelionės ar Dakaro ralio, vis tiek reikia organizmui priprasti, tai būna tokia menka alergija, bet po to viskas susitvarko“, – apie Lilės atsiradimą šeimoje pasakoja pašnekovė.
Viena įsimintiniausių kelionių – Tailandas
Vis dėlto, kaip pasakoja moteris, Lilė retai lieka namuose – dažnai ji keliauja kartu su šeimininkais ir yra aplankiusi net 18 pasaulio šalių. Tiesa, kol kas Lilė į Dakaro ralį su šeimininkais nevyksta, tačiau, kaip teigia jie patys, tai – tik laiko klausimas.
„Su Arabija yra gana sudėtinga. Į Saudo Arabiją išvis negalima įvežti augintinių, o į Emyratus, kur mes gyvename ir turime bazę šiuo metu, tai irgi labai ilgi dokumentaciniai dalykai, todėl Lilytė ten dar nebuvo, bet mes viską sutvarkysime ir tikrai ją paimsime“, – šypteli E. Gelažninkienė ir priduria, kad Lilei visgi teko aplankyti egzotiškų šalių. Viena jų – Tailandas.
„Mes skridome tiesiog dviems savaitėms pailsėti, tai Lilytei labai patiko, ji susipažino su daug gyvūnų. Tačiau labiausiai nustebino, kad žmonėms Lilytė buvo egzotinis gyvūnas, ne beždžionės, ne kokie nors ten driežai ir dar kažkas“, – pasakoja pašnekovė.
Paklausta, kaip tokioje šalyje sekasi keliauti su augintiniu, turint omenyje tai, kad ji nėra itin draugiška šalis šunims, E. Gelažninkienė pripažįsta, kad ir jiems patiems tai buvo didelė staigmena, apie kurią sužinojo tik jau pačios kelionės metu – atvykus į Bankoką.
„Prieš atvykstant į Bankoką pradėjom ieškoti viešbučių, kurie leidžia su šunimis, tai iš berods daugiau nei tūkstančio viešbučių liko tik 60, atrodė kažkaip keistoka, nes dažniausiai vis tiek būna daugiau pasiūlymų. O atvykus į Bankoko viešbutį mums pasakė, kad su šuniuku mes leidžiame, bet jūs į kambarį jo negalite vestis. Pagal juos, reikėjo jį palikti požeminėje stovėjimo aikštelėje pas sargą, tokioje būdelėje. Tai aš jiems pasiūliau patiems ten miegoti ir mes tiesiog ieškojome kito viešbučio.
Kitą viešbutį suradome, jis buvo galbūt šiek tiek paprastesnis, bet ten šuniukus jau leidžia pasiimti į kambarį, tai labai apsidžiaugėme. Tada nuskridome į Krabi salą, ten buvo lygiai tokia pati situacija. Atvažiavome į viešbutį ir nuo mūsų žmogus tiesiog bėga, rodo rankomis tokius kaip kryžius, o mes nesuprantame, kodėl čia taip vyksta, ką čia reiškia. Tai pasirodo, tie žmonės – musulmonai, o pagal tos vietos jų tikėjimą, kaip jie mums aiškino, jeigu jie netyčia prisiliečia prie šuns, užtenka tris kartus pasimelsti, jeigu tyčia paglosto – jiems reikia šešias skirtingas mečetas aplankyti, tai jie tų šunų labai vengia. Nors mes kai būname Emyratuose, irgi musulmonų šalyje, tai patys musulmonai juos augina, tai turbūt labai ir nuo šalies priklauso.
Į visus kitus viešbučius tiesiog skambinome po penkis kartus, klausėme, ar tikrai priimsite mus su šuniu, nes mes labai seniai buvom viską užsirezervavę, bet vėliau viskas gavosi gerai“, – prisimena E. Gelažninkienė.
Tad kur pavyksta, ten Lilė su šeimininkais po Europą keliauja automobiliu, tačiau, jei norima aplankyti šalis gerokai toliau nuo Lietuvos, problemų Lilę skraidintis lėktuvu – nėra.
„Tai dėl to mes išsirinkome šuniuką būtent tokio dydžio, kad būtų mažiukas ir galėtų keliauti lėktuvų salone, kuriame galima gabenti šunį, kartu su krepšiu sveriantį iki 8 kg, o didesni šuniukai turi keliauti į apačią (bagažo skyrių). Bet pačiam Tailande, kadangi oro linijos buvo tos pačios nuomonės apie šunis, kaip ir tie viešbučiai, tai Lilytei vidinio skrydžio metu irgi teko į apačią keliauti.
Stresas turbūt buvo visgi didesnis man ir Arūnui, nes mes visą kelią sėdėjome, lingavome ir galvojome, kaip ten Lilytė laikosi, ar jai tikrai viskas gerai. Bet kai mes nusileidome ir atidarėme jos narvelį, ji išbėgo ir pradėjo iš karto žaisti. Supratom, kad jai nelabai kažkas ten rūpėjo, bet, aišku, galbūt šuniukams, kurie nekeliauja, neturi kažkokių skirtingų patirčių, manau, tikrai nėra labai smagu skristi, nes ir Lilė pirmo skrydžio metu tikrai drebėjo ir kažkiek laiko bijojo“, – pasakoja E. Gelažninkienė.
Stebisi mokesčiu už šunį viešbučiuose
Kaip sako ji, Azijoje keliauti su augintiniais išties yra neįprasta, tad ir papildomo mokesčio už augintinį apgyvendinimo paslaugas teikiančios įstaigos neprašo, kaip kad įprasta Lietuvoje.
„Tailande labai gerai – niekas nesupranta, kad ten reikia už kažką papildomai susimokėti, nes niekas su šunimis ten nekeliauja. Mus sutikęs australas klausė, iš kur mes atskridome su šuniu, pasakėme, kad iš Lietuvos, jis sakė: jūs išprotėjote. Tai niekas dar nėra įpratę imti pinigus, pavyzdžiui, kaip Lietuva, kur dažniausiai viešbutis prašo nuo 20 eurų, priklausomai nuo šuns dydžio“, – pasakoja ji.
Apskritai, pasak E. Gelažninkienės, keliaujant po pasaulį retai tenka apsistoti viešbučiuose, kuriuose šuns nakvynė kainuotų papildomai. Tai, jos nuomone, labiau būdinga išskirtinai tik Lietuvai.
„Mes buvome ir Ibizoje, tai ten, man atrodo, nė viename viešbutyje neėmė pinigų. Lietuviai kažkaip mėgsta už šuniukus paimti pinigus, bet, pavyzdžiui, kai kuriuose viešbučiuose bent jau kažką duoda už tai. Pavyzdžiui, dabar neseniai buvome apsistoję „Neringos“ viešbutyje Vilniuje, tai kainavo šuo, berods, 20 eurų, bet Lilytė gavo šunišką šokoladą. Vis tiek kažkokį bent dėmesį parodė.
Brangus šokoladas gavosi, bet taip jau yra. Jeigu viešbutis priima, faina, kai neima pinigų ir ypač už tokį šunį, kuris nesišeria, neturi kažkokių alergenų skleidžiančių ar besimėtančių plaukų, tai kartais būna, kad pagalvoju, už ką čia moku. Bet aš suprantu labai ir kitus, nes kartais būna atvažiuoja su labai dideliais šuniukais, kurie daug šeriasi ir po kurių, manau, reikia labai daug tvarkytis“, – svarsto pašnekovė.
Kartu su šeimininkais važinėja motociklu
Pasak Lilės šeimininkės, keturkojė tokia drąsi ir visur dalyvaujanti yra ne šiaip sau – nuo pat mažų dienų aktyvios veiklos yra ne tik šeimininkų, bet ir šunytės gyvenimo dalis. Ji yra plaukusi ir vandens motociklu, laivais, kartu su šeimininkais važinėja motociklu. Paklausta, kaip Lilei sekasi keliauti dvirate transporto priemonė, pašnekovė aiškina, kad tam ji turi specialią kuprinę.
„O kadangi Tailande prisižiūrėjome visokiausių ir gyvūnų, ir vaikų vėžiojimų būdų, kai, tarkime, ant motorolerio trys vaikai ir dar gaidys, šuo ar ožka priekyje, tai tada mes irgi taip panašiai ją vežėm – paėmę į ranką, bet Lilytei nuobodu, tai ji miegoti pradeda, nes nuo pat mažumės mes ją vežėmės visur kartu, tai jai garsas, kvapas ir viskas, kas aplinkui, – vienodai“, – aiškina Lilės šeimininkė.
Be to, Lilė ne tik daug patyrusi, bet ir labai imli keturkojė. Moka ne vieną komandą, o gerų elgesio manierų mokėsi dresūros pamokose.
„Ėjome į „CRAZYfoxes“ mokyklėlę Kaune. Kadangi gyvename Kaune, tai vesdavome dažnai Lilytę į salą pasivaikščioti ir ten pamatėme, kad vyksta tokios pamokėlės. Atėjome, paklausėme, ar galima užsiregistruoti, mus priėmė. Kadangi pagal šunų intelektą, protingumą ir imlumą, pudeliai yra antri, jai komandų mokytis tikrai nėra sudėtinga. Pačius pagrindus mokydavomės dviese, labai daug lankydavome pamokų. O vėliau, kai pradėjome palikti trenerei, būna netgi pasakom, kad norėtume, jog Lilytė kokį naują triuką išmoktų. Tai visada išmokina, mes grįžtam, o Lilytė jau būna su nauju triuku. Tai tikrai nėra sudėtinga. O pradmenys pirmiausia yra šeimininkui mokslas, tikrai ne šuniui“, – atkreipia dėmesį E. Gelažninkienė.
Todėl šiandien šeimininkams su ja tikras rojus – viešoje vietoje Lilė moka elgtis tinkamai. Pavyzdžiui, restoranuose, šeimininkams pietaujant ar vakarieniaujant, Lilė tiesiog miega.
„Žino puikiai savo vietą, pažįsta kai kuriuos padavėjus, pažįsta ir virėjus, kurie duoda sūrio. Parduotuves prisimena visas, kur kas ją pavaišina, eina „papučino“ atsigerti į kavines, tai tikrai ji viską žino ir išmoksta“, – šypteli lenktynininkė.
Be to, savo gudrumą Lilė neretai pademonstruoja ir įvairioms manipuliacijoms. Pavyzdžiui, kai Lilė nori namuose dūkti, reikia pasitelkti gudrybes, kad šeimininkai su ja užsiimtų.
„Ji visą laiką mus apgudrauja, kad tuos žaidimus išsiprašytų, nes mes dažniausiai norime, kad ji namie jau būtų ramesnė, bet vis tiek ji sugalvoja savo būdų, kaip apeiti. Jeigu, pavyzdžiui, užsimano valgyti arba pagardinimo ant maisto, tarkim, sūrio ar skaniukų, tai ji tikrai labai garsiai gali pabarškinti puodais ir tada Arūnas jau keliasi jai įdėti jos mėgstamų pagardų. Šuo yra labai gudrus ir su kiekvienais metais vis gudrėja. Namuose ji būna ir labai rami, bet jeigu kažko užsimano, tai tikrai išsiprašys ir prašys iki tol, kol gaus“, – juokiasi pašnekovė.
Paklausta, kokio charakterio ir gyvenimo būdo žmonėms ji rekomenduotų pudelio veislės augintinius, E. Gelažninkienė pabrėžia: tai turi būti aktyvų laisvalaikį ir gyvenimo būdą mėgstantys žmonės.
„Manau, labiausiai tiktų žmogui, kuris yra aktyvus, mėgsta kažkur eiti, kažką veikti, mėgsta keliauti. Šuo tikrai ir labai komunikabilus – būna, kad mes kur nors ateinam, tai ji mus pamiršta, nes turi daugybę draugų ir su visais mėgsta žaisti. Tai manau, kad galbūt netiktų žmogui, kuris nori gulėti ant sofos po darbo ir nieko neveikti, nes tiesiog šuo, turbūt, išprotėtų. Tai jai tikrai reikia veiksmo. O apskritai pudeliai yra tikrai labai prieraišūs – jie išsirenka savo šeimininką ir tikrai, tikrai jo neišduoda“, – šypteli lenktynininkė.