Suomijoje, netoli Helsinkio, gyvenanti Heidi pradėdama pokalbį prasitaria, kad tik atvykusi į Lietuvą ji pamatė gyvūnų prieglaudas, juose paliktus šunis ir kates. Tokia akistata su realybe ją sukrėtė, bet jauna moteris pasiryžo padaryti viską, kad bent kiek pakeistų šią situaciją.
Pašnekovė pasakoja, kad vaikystėje tėvai leido auginti daug įvairių gyvūnų, todėl juokaudama sako, kad gyveno zoologijos sode. Šeimos namuose vietos rasdavo šunys, katės, žuvytės ir net paukščiai. Visada apsupta gyvūnų ir matydama tik atsakingą elgesį su jais ji buvo stipriai sujaudinta, kai prieš kelerius metus per atostogas ji pamatė kitokį elgesį su keturkojais.
„Mūsų šeima Turkijoje turi nuosavą būstą atostogoms. Prieš dvejus metus gatvėje, šalia namų, pamatėme kalytę su šuniuku, nusprendėme juos apžiūrėti ir pašerti. Kelias dienas juos lankiau, o pro kambario langą stebėdavau jų buvimo vietą. Vieną rytą atsikėliau nuo garsaus ir isteriško šuns kaukimo. Iškart supratau, kad kažkas atsitiko, netrukus pamačiau, kad šuniuko nebėra, o kalytė cypia ir panikuoja, ieško savo mažylio.“
„Vietiniai papasakojo, kad šuniukas ėjo šalia kelio, papuolė po automobiliu ir žmonės jį pasiėmė. Pabandžiau nuraminti šunytę, pašėriau ją, glosčiau, kalbinau. Tik kiek vėliau pamačiau krūmuose žaidžiančius ar kažko ieškančius vaikus. Man priėjus jie išsilakstė. Apžiūrėjau tą vietą ir radau tą patį mažą šuniuką. Vaizdas buvo baisus. Visa ši situacija mane sukrėtė, gal net savotiškai pažadino. Nuo to laiko apsisprendžiau, kad noriu padėti gyvūnams.“
Heidi pasakoja, kad Suomijoje nėra gyvūnų globos prieglaudų, taip pat paliktų šunų ir kačių niekas nepalieka gatvėje. Jeigu atsitinka taip, kad šeima nebegali laikyti augintinio dėl alergijos ar kitos priežasties, jie patys randa naujus šeimininkus. Noras skatinti sąmoningą ir atsakingą požiūrį į gyvūnus kompaniją „Purina“ paskatino inicijuoti socialinį projektą „Gyvūnai – mūsų aistra“. Gerieji kitų šalių pavyzdžiai įkvepia tikėjimą begaliniu žmonių gerumu.
„Suomijoje šunys visada buvo vertingas pagalbininkas – su jais suomiai nuo senų laikų medžiodavo, juos kinkydavo, auklėdavo ir rūpindavosi. Šuo niekada nebuvo tik sargas, jis visada padėdavo žmonėms, buvo labai svarbus. Dėl to ir dabar suomiai labai užsiima su šunimis, juos auklėja, su jais sportuoja, aktyviai leidžia laiką.“
Hedi jau dešimtmetį dalį savo atostogų praleidžia Lietuvoje, nes čia kelis dešimtmečius gyvena jos vyro sesuo Liisa. Būtent Liisa Heidi papasakoja apie gyvūnų prieglaudas bei problemas dėl beglobių gyvūnų. Moteris pati yra priglaudusi šuniuką ir katę, tad iššūkiai, su kuriais susiduria pamestinukus prižiūrinčios organizacijos, jai buvo žinomos. Moterys, dalindamosi savo patirtimi, nuomone ir išgirstomis istorijomis, nusprendė imtis veiksmų, kad paliktų gyvūnų gyvenimas pagerėtų. Suomijoje jos įkūrė organizaciją, kuri oficialiai gali įvežti beglobius gyvūnus į šalį ir perduoti juos naujiems šeimininkams.
„Iš pradžių, kad užsiimtume šia veikla, turėjome sutvarkyti daug dalykų, įkurti Suomijoje organizaciją „PetRescueFinland“ kaip šunų globos įstaigą, visus šunis registruojame į ES šunų registrą, kuriame visi gali matyti, per kokias šalis šunys keliauja, Suomijos maisto ir veterinarijos tarnyba gali bet kada patikrinti tiek šunis, tiek mus, tiek naujus šeimininkus. Dokumentų tvarkymas nėra sudėtingas, tik tam reikia skirti laiko. Kiekvieną kartą keliaudama iš Suomijos į Lietuvą ir atgal pasiimu specialų leidimą, kuriame sužymėta, koks šuo vežamas, informacija apie skiepus, suduotus vaistus ir pan.“
Šis Heidi pasakojimas įkvėpė „Purina“ komandą ir nustebino – per šiuos metus Heidi surado naujus namus 166 gyvūnams. Moteris pasakoja, kad skaičiai kol kas kuklūs, palyginti su kitomis šalimis, nes, pavyzdžiui, organizacijos, dirbančios Vengrijoje ar Rusijoje, tūkstančiams beglobių per metus suranda naujus namus Skandinavijoje.
„Pagrindinė mūsų užduotis ir darbas – surasti tinkamą šunį šeimai ir šeimą, tinkančią šuniui. Tai yra nelengva, nes nei vieni, nei kiti negali susitikti gyvai. Šiuo metu apie 10 šeimų laukia jiems skirto augintinio. Visas procesas vyksta per socialinius tinklus. Mes į paskyrą įkeliame gyvūnų iš Lietuvos nuotraukas, vaizdo įrašus. Tada su mumis susisiekia potencialūs nauji šeimininkai, užpildo daug dokumentų, anketų, kurios padeda išsiaiškinti lūkesčius, gyvenimo būdą, poreikius ir pan. Mes savo ruožtu edukuojame ir detaliai pasakojame, ką reiškia gyvūnas iš prieglaudos.“
„Suomiai dažniausiai nesupranta, ką reiškia mišrūnas, jie vis klausia, kokia veislė, kokie jo tėvai, istorija. Kartais mes galime pasakyti tik tiek, kad jiems patikęs gyvūnas yra rastas gatvėje. Visada perspėjame dėl galimų būsimo augintinio baimių. Kai kurie beglobiai bijo vyrų, kiti turi priprasti gyventi namuose, nes gyveno lauke.“
Kiekvienas šuo ar katė, keliaujantis į Suomiją, yra sterilizuojami arba kastruojami, skiepijami, ženklinami, atliekami testai, jei reikia, gydomi ar nukerpami, ir tik tada perduodami naujiems šeimininkams. Visos procedūros ir kelionė vidutiniškai kainuoja apie 350 EUR. Heidi pasakoja, kad tokia suma yra kelis kartus mažesnė nei ją tektų išleisti Suomijoje. Vien veterinaro paslaugos Skandinavijoje kainuoja bent 4 kartus daugiau.
„Gyvūnus dažniausiai vežame automobiliu, taip galime daugiau vienu kartu vežti nei skrisdami lėktuvu. Tokia kelionė vyksta kartą per mėnesį. Dauguma šunų, kurie keliauja, yra suaugę. Suomijoje kone kiekviena šeima, auginanti šunį, lanko dresūros pamokas. Jie turi kantrybės, daug dirba su priglaustu šunimi, jiems įdomu leisti laiką drauge ir jie nenuleidžia rankų, jei kažkas nepasiseka iš pirmo karto.
Kompanija „Purina“ siekia, kad žmonių ir gyvūnų bičiulystė būtų džiaugsminga, linksma ir papildanti gyvenimą. Heidi tiki, kad įmanoma pasiekti, jog Lietuvoje ir kitose šalyse beglobių gyvūnų sumažėtų ir žmonės išmoktų atsakingai jais rūpintis.
„Žinoma, pradžioje teko ir verkti po apsilankymų prieglaudose. Kai gavau pirmas nuotraukas iš šeimininkų, kuriose pamačiau priglaustą šuniuką kaip karalių namuose, lakstantį, gulintį ant sofos, pasipuošusį skarele, supratau, kad iš viso šito galima gauti kur kas daugiau gerų emocijų nei blogų. Požiūrį į šunį įmanoma pakeisti per švietimą. Šuo nėra skalbimo mašina, kurios prireikia ir tiesiog ją pastatai namuose. Šuo yra kaip vaikas šeimoje. Tikiu, kad naujos kartos vis labiau keis tą požiūrį.“
Interviu su „Purina“ komanda metu smalsiai aplinką stebėjo dvi sesutės, kurios tą pačią dieną turėjo išvykti į Suomiją. Mažylės buvo papuoštos „Tautmilės prieglaudėlės“ savanorės sukurtais antkakliais ir nekantriai laukė savo kelionės pas naujus ir mylinčius šeimininkus.
„Tai Akita ir Ina, gyvenusios „Tautmilės prieglaudėlėje“. Joms yra 4 mėnesiai. Ina vyksta pas šeimą su vaikais, kurie gyvena dideliame name. Šeima daug metų augino 3 šunis, bet jie jau buvo seni, neseniai nugaišo, todėl jie, išgyvenę liūdesį, nusprendė vėl įsigyti jauną šuniuką. Ši šeima visą gyvenimą augino veislinius šunis, tačiau dabar suprato, kad jiems nereikia veislės – juk šuo yra tiesiog šeimos draugas.“
„Akita keliaus pas 30-metę moterį, gyvenančią bute. Jai tai bus pirmas šuo. Pagrindinė priežastis, kodėl moteris nori augintinio, – jai trūksta aktyvios veiklos, kompanijos. Jai buvo nedrąsu paimti suaugusį šunį, todėl ima mažą, kad būtų lengviau pradėti mokytis visų auginimo subtilybių.“
„Mes labai norėtume būti dalis pasikeitimo, kad Lietuvoje šunys būtų dar labiau vertinami ir surastų namus. Galbūt pavyzdys, kai mes parodome, kad net tie šunys, su kuriais, atrodo, neįmanoma susitvarkyti, atranda namus ir būna puikūs draugai, paskatins ir kitus pasirinkti augintinį iš prieglaudos. Būtų džiugu, kad nereikėtų nė vieno gyvūno vežti į Suomiją, o jie visi turėtų savo mylinčius namus.“
Užsakymo nr.: PT_75497765