Natalijos Bakovienės šeimoje – 4 asmenys ir net 10 įvairių gyvūnų. „Mes auginame du šunis – septynerių mopsą Koksą ir šešių mėnesių Koriskos šunį Archį. Šis mūsų „mažylis“ sveria 30 kilogramų. Taip pat auginame dvejų metų Bengalijos katę Tigrą, du penkiolikos metų vėžlius, du Madagaskaro tarakonus, tarantulą ir du Džiungarijos žiurkėnus“, – visus namų gyventojus išvardija pašnekovė.
Išgirdus apie tokį būrį augintinių, kyla klausimas, kodėl jų tiek daug, kodėl jie tokie skirtingi ir egzotiški? „Kai buvau dar vaikas, mano tėvai neleido bute laikyti daugiau nei vieno gyvūno, todėl kai įsigijome nuosavą namą, leidome savo vaikams auginti tiek gyvūnų, kiek jie turi meilės ir laiko jais rūpintis.“
„Didžiausias džiaugsmas grįžti po sunkios darbo dienos į pilnus namus, kur tavęs laukia tuzinas draugų. Taip pat labai smagu prasmingai praleisti kartu savaitgalius. Mes apdovanojame meile ir rūpesčiu savo augintinius, o jie atsako mums tuo pačiu.“
Kiekvienas Natalijos šeimoje gyvenantis gyvūnas pasižymi išskirtiniu charakteriu ir savaip prisideda prie šeimos narių gerovės bei kasdienybės. „Mopsas Koksas – tobulas draugas. Jis visada geros nuotaikos ir matomas tik tiek, kiek tu pats nori. Tiesa, jis leidžia 100 garsų ir kvapų, tad tikrai „palinksmina“ namiškius ir kaimynus. Archis – mūsų mažylis. Jis – būsimas šeimos ir namo apsaugininkas bei ištikimas draugas. Nors kol jis jaunas – didesnis rūpestis ir atsakomybė.“
Šeima, augindama išskirtinės veislės ir charakterio šunį, daug dėmesio skiria jo auklėjimui, kaupia žinias apie šunis ir jų elgseną, patys mokosi būti patikimais šeimininkais. „Per kassavaitines treniruotes mes daug ko išmokstame, pasikeitė mūsų požiūris į šunis. Pamokų metu daug dėmesio skiriama socializacijai ir adekvačioms šuns bei mūsų reakcijoms į įvairias situacijas, aplinką. Pavyzdžiui, anksčiau, kai Archis buvo visai mažutis, leisdavome jam besidžiaugiant šokinėti ant vaikų ir tai mums atrodė linksma ir nekalta. Žinoma, su laiku supratome, kad jis auga ir toks mūsų leidimas gali tapti rimta problema, nes sverdamas 30 kilogramų gali lengvai išversti iš kojų suaugusįjį, tai ką jau kalbėti apie vaikus. Taigi, mes privalome kontroliuoti tiek savo, tiek vaikų elgesį, jei norime tinkamai užauginti šunį.“
„Mūsų šunys neleidžia nuobodžiauti ir priaugti svorio. Jei norime, kad namuose būtų taika ir ramybė, per dieną turime nueiti apie 5 kilometrus, žaisti aktyvius žaidimus, kartu keliauti ir panašiai. Toks laisvalaikis suartina visus šeimos narius ir leidžia atsiskleisti geriausioms mūsų savybėms.“
„Pavyzdžiui, praėjusią vasarą plaukėme baidarėmis. Mūsų mopsas atrodė ir elgėsi kaip tikras kapitonas, kol viduryje ežero sugalvojo „išeiti pasivaikščioti“ ir iššoko iš baidarės. Mes išsigandome. Tuo tarpu dukra Marija, kuri nemokėjo gerai plaukti, įšoko į vandenį paskui šunį jo gelbėti... Gerai, kad visi liko sveiki“, – apie pamokančias situacijas pasakoja N. Bakovienė.
Daugiausia nuotykių ir išdaigų prigalvoja šunys, o įspūdingos išvaizdos katinas Tigras laikosi atokiau nuo kitų gyvūnų. Jam tinka apibūdinimas – „Katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas.“ „Katinas gyvena savo gyvenimą. Jis priverčia mus laikytis idealios tvarkos ir švaros, nes viską, ką suranda, arba suvalgo, arba sudrasko...“
Natalija neslepia, kad didžiausias iššūkis – visų gyvūnų priežiūra, nes tai užima nemažai laiko ir reikalauja ypatingo atidumo. „Žinoma, yra ir kita medalio pusė – gyvūnų priežiūra. Tai labai didelis ir atsakingas darbas, kuriuo mes pasidaliname ir kiekvienas iš mūsų turi savo pareigas.“
„Mano vyras Vitalijus – vyturys, tad jo pareiga – visos šeimos pusryčiai ir šunų vedžiojimas. Mano pareiga – rūpinimasis švara ir gyvūnų auklėjimas. Septynerių sūnus Nikita kaip jauniausias šeimos narys rūpinasi peliukų gerove. Devynerių dukra Marija prižiūri tarakonus ir tarantulą.“
Gana grėsmingos išvaizdos voro norėjo būtent šeimos vyresnėlė Marija. „Ji bijojo net pačių mažiausių vorų, bet paprašė, kad jai nupirktume tarantulą, jog galėtų atsikratyti šios baimės. Kiti šeimos nariai nebijo vorų, bet ir nelabai juos mėgsta, taigi tarantulo auginimas tiek mums, tėvams, tiek vaikams leidžia mokytis tolerancijos. Apskritai gyvūnai mus moko mylėti kitus, būti tolerantiškus ir atsikratyti savo baimių, ugdo atsakomybę ir tvarkingumą.“
Moteris įsitikinusi, kad jos vaikai, augdami tarp gyvūnų, taps jautresni, atidesni pamestiems ar nuskriaustiems gyvūnams, o matytas šeimoje pavyzdys įkvėps padėti silpnesniems. „Aš tikrai žinau, kad užaugę vaikai išgelbės daug pasiklydusių šunų ir kačių, sušalusių driežų ir suras pamestiems gyvūnams šiltus ir jaukius namus.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.