Miškas ir Liza – dvi skaudžiai išduotos širdelės: jie tapo niekam nereikalingi, tačiau nepraranda vilties

Kol augintiniai nuo šeimininkų nesitraukia nė per žingsnį, žmonės ne visuomet pasižymi tokiu pat prieraišumu. Vieną dieną augintinis gali tapti tiesiog nepatogus ir nereikalingas, o daugybė išduotų gyvūnų atsiduria gatvėse ir gyvūnų prieglaudose. Šįkart kviečiame susipažinti su gyvūnų namų „Vizgis“ gyventojais Mišku ir Liza – paliktais šuneliais, kurie vis dar tikisi rasti mylinčius namus.

Miškas

Šuniukas, vos dešimties metų. Sakau vos, nes dešimt man tik skaičius, kuris nieko nesako, kuris nieko nenuspėja. Ir tikrai tiesiog skaičiumi negali išmatuoti meilės ir sveikatos stiprumo, gyvenimo ilgumo. Tiesiog nėra žemėje tokio mato. Dažniau galima „nurašyti“ remiantis tik skaičiaus svoriu.

Miškas – įdomus vardas, tiesa? Vardas dažniausiai ateina su gyvūno istorija. Istorija, gaila, bet kasdieninė ir įprasta.

Miškas aklas – jo akelės pabalo ir pamažu geso, kol jose atsivėrė visiška tamsa. Iš apžiūros matyti, jog Miškas buvo rišamas kaip ir daugelis šuniukų Lietuvoje. Deja, tokia praktika dar labai gaji ir įsišaknijusi tarsi stipriausia piktžolė. Ji prigijusi visur, auga neskirstant socialinių sluoksnių ar lokacinių vietų – visur, kur supuvęs mąstymas ir šalta širdis.

O mūsų Miškas – tarsi mažas vaikas: toks visas energingas ir smalsus, viskas įdomu, viskas rūpi. O kaip jam norisi bendrauti – net gražu žiūrėti.

Dažniausiai ne tik mūsų Miškui, bet ir kitiems panašaus likimo šuniukams nutinka taip, kaip Miškui. Kai aklas šuo nutrūksta nuo grandinės, jis tiesiog eina. Eina negalvodamas, eina vedamas naujų kvapų, smalsumo ir nesusimąsto, jog nuėjo per toli. Kai suvokia, jau būna per toli, per sunku. Namų buvęs kvapas išnyksta ir į juos grįžti sunku.

O ką daro žmonės, kai dingsta šuo? O jie dažniausiai sako: senas, išėjo numirti. Bet, deja, niekas juk nenori mirti vienišas, o šunys juk ne išimtis. Jie tiesiog paklysta, ir eina, diena iš dienos, jau be suvokimo. Ir kas jiems daugiau belieka – tik mirti, deja. Juk jų niekas neieško. Kam reikia mirštančio šuns šalia? Gyvenimo ratas, vieni gimsta, o kiti – miršta. Ir daugelis remiasi šia teorija, bet retas, kuris eina ieškoti.

Mišką žmonės rado besiblaškantį pamiškėje ir atvežė pas mus. Taigi, jis gavo šansą į geresnį rytojų.
Labai tikiuosi, jog šią žinutę kažkas paskaitys ir norės susidraugauti su šiuo nuostabiu šuniuku ir priims jį į savo namus kaip geriausią draugą.

Manau Miškas, kaip ir visi šuniukai tikrai nusipelnė geriausio. Nesvarbu, kad didesnė gyvenimo dalis buvo kančia, bet tikiu jo šviesia ateitimi, kad ir kiek jos bebūtų...

Tik gyvenimui namuose greta žmogaus, tik draugystei ir meilei.

Liza

Jaunutė, kokių penkerių metų amžiaus panelė. Nors nuotraukose galbūt atrodo, jog iš didžiųjų, bet realiai sveria vos dešimt kilogramų... Tad tokia, sakyčiau, kompaktiška. Tilps visur – ir vieno kambario bute ir ant sofkės daug vietos neužims, ir automobiliu keliaujant bus patogu. Vieni pliusai.

Mums taip atrodo, bet kažkam Liza buvo nepatogi, žiauriai nepatogi, kad pririšo prie tvoros ir paliko.

Lai žinosi, pati kalta, kad nepatogi. Pririšo ir nuėjo ar nuvažiavo, vienas Dievas težino. O tas nepatogumas kuo pasireiškė – irgi nežinia. Dažniausiai būna nepatogu prie būdų pririštiems rodyti meilę, pagarbą, atjautą, o jeigu dar maistą nešti kelis kartus į dieną – išvis nesusipratimas.

Nesuprasi net už ką, už porą sulojimų šerti it darbingą arklį. Dažniausiai taip, jie tampa nepatogūs ir tą nepatogumą, be sąžinės graužaties, tiesiog perleidžia kitiems. O kas ras, tai lai žinosi, ką su ja daryti.

Ech, žmonėms juk galva duota, kad galėtų galvoti, mąstyti ir tinkamai elgtis, bet panašu, kad daugeliui ji skirta, jog į pilvą neprilytų.

Liza pas mus, nes radę žmonės žinojo kur kreiptis, ką daryti ir, ačiū Dievui, nepaliko jos ten tūnoti prie tvoros.

Neaišku nei kur, nei kaip Liza gyveno iki šiol. Užsimegzti draugystei reikia laiko, nes Liza turi nedrąsos ir baimės jausmo. Iš to galima spręsti, jog santykiai ir draugystė tarp žmogaus ir šuns nebuvo tokie, kokie turi būti...

Ilgainiui mums pavyko su ja susidraugauti. Bet su svetimais ji atsargi, tad jums irgi reikės laiko ir kantrybės, kad išaugintumėte nuostabią ir tvirtą draugystę.

Lizai reikia judesio, jai netinka tik drybsoti ir vartytis nuo vieno šono ant kito – jai reikia veiksmo. Jai tinkanti šeima turi būti aktyvi, kuri nuolat keliauja, eina, važiuoja ir, žinoma, visa tai daro kartu su Liza.

Tik trumpai primenu, jog būda, voljeras netinka. Tik gyvenimui namuose greta žmogaus ir tik draugystei ir meilei.

Miškas ir Liza šiuo metu gyvena „Vizgis“ gyvūnų namuose Biržuose. Norint susipažinti su beglobiais gyvūnais, galite susisiekti telefonu 862410686 arba apsilankyti prieglaudos feisbuko puslapyje ČIA.