Veislė, tinkanti ne visiems
Kaip pasakoja Mėtos ir Bonzo šeimininkė, jos augintiniai, kaip ir jų protėviai, yra labai sargūs – saugo ne tik šeimininkus, bet ir savo teritoriją, todėl pašaliniai žmonės ar gyvūnai nepastebėti į namus neužeis. Be to, jie pasižymi ir aukštu intelektu: „Aišku, skirtingai pagal šunis, bet, pavyzdžiui, Mėta yra labai intelektuali – moka daugybę komandų ir, atrodo, kartais net iš vieno žvilgsnio sugeba suprasti, ko tu nori iš jos arba netgi kaip tu jautiesi. Jie labai empatiški šunys.“
Nors šie keturkojai pasižymi instinktu saugoti savo teritoriją ir šeimininką, namuose, kaip sako L. Nelkinė, jie yra labai ramūs šunys – tikri „lepšiai“.
„Lepšiukai iš tos pusės, kad gulinėja, namie yra be galo ramūs šunys. Taip gali neatrodyti, nes atrodo didelė veislė, bet ne – jie iš tikrųjų yra labai ramūs, nedestruktyvūs, visą dieną būna ramiai namuose. Tai yra labai subalansuotas šuo – tiek ir atlieka tas savo kažkokias pareigas ir identifikuoja ar įsibrovėlius, ar kažkokius žvėrelius, tiek yra žaismingi, o kai svečių nebūna ir kai nėra tiek dėmesio jiems, jie būna visiškai ramūs, miega ir gulinėja“, – pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto, ji pabrėžia, kad yra žmonių, kuriems ši veislė tikrai netiktų.
„Tikrai netiktų žmonėms, kurie galvoja, kad jie įsigis labradorą, mažiuką šuniuką ar kažkokį tokį aksesuarą, kurį galės palikti tiesiog namuose, labai daug neįdėti jokių pastangų ir jis tiesiog gražiai užaugs, visus mylės ir bus labai, labai fainas. Taip nebus. Jie turi tam tikrų genetinių tendencijų, kurių galime išvengti tinkamai juos socializuojant. Tai tikrai žmogus turėtų būti labai atsidavęs veislei, labai mylintis šunis, pasiruošęs įdėti pastangų, kad šunį iškrautų, kad su šuniu pažaistų, kad jį nuolat treniruotų, jog šuo būtų stimuliuojamas ir atsiskleistų jo geriausios charakterio savybės.
Aišku, žmonės turėtų suprasti, kad ši veislė tikrai yra labai stiprūs šunys. Ir ta stiprybė tikrai reikalauja žmonių, kurie gebėtų ir suvaldyti, ir išlaikyti, nes jie sveria po 30 kilogramų – Bo daugiau, Mėta šiek tiek mažiau. Tai irgi reikia suprasti, kad jų traukimo jėga yra didesnė. Todėl moterį mažutę kažkokią ar silpnesnį vyrą tokie šunys tikrai gali nesitikint išversti ir iš kojų“, – šypteli ji.
Amerikiečių buldogus pamilo per televizoriaus ekraną
Pašnekovės namuose du amerikiečių buldogai atsidūrė neatsitiktinai. Tai – paauglystės svajonė: „Aš paauglystėje per „MTV“ kanalą žiūrėdavau tokią laidą „Miami Ink“ apie tatuiruotojus. Ir vienas tas tatuiruotojas turėjo būtent tokį šuniuką, mergaitę, kalytę vardu Bela. Ir aš kažkaip paauglystėje pagalvojau, kad jeigu turėsiu kažkada šunį, norėčiau turėti būtent šitą šunį, nes man jis pasirodė labai gražus, toks didelis, o aš labai myliu tuos didžiųjų veislių šunis – jų kūnas raumeningas ir gražus. O šių ir spalvos man labai patiko. Tai atrodė, kad tikrai labai fainas kompanionas turėtų būti šitas šuo. Ir kai jau turėjome savo namus ir buvo galimybė apsvarstyti šunis, tai tiesiog ir radome veislyną, kuris būtent turėjo amerikiečių buldogo šuniukus.“
Pirmiausiai į Nelkinų namus atkeliavo Mėta. Tik vėliau į šeimą buvo priimtas ir Bonzo. Paklausta, kaip jiedu vienas kitą priėmė, šeimininkė pasakoja, kad šiam etapui reikėjo atsakingai pasiruošti.
„Pradžioje jaudinomės, nes Mėta nėra tas šuo, kuris su visais šuniukais būtų labai draugiškas ir eitų į kontaktą, bet mums padėjo profesionali trenerė. Kartu su trenere abu šuniukai susitiko, buvo supažindinti tinkamu būdu, kad nė vienas kito neišgadintų. Ir tiesiog labai stengėmės laikytis tų taisyklių, kurias su trenere aptarėme, kaip būtų teisingiausia tą pirmą mėnesį juos supažindinti, kad tikrai tarp šuniukų užsimegztų ryšys, o ne kažkokia baimė ar pavydas. Tai viską darėm labai palaipsniui, labai pagal taisykles“, – pasakoja Mėtos ir Bonzo šeimininkė ir priduria, kad dabar augintiniai yra geriausi draugai – žaidžia, kartu gulinėja ir valgo.
Pirmas mėnuo, vis dėlto, pripažįsta šeimininkė, nebuvo labai lengvas – jie tikrindavo vienas kito ribas, Mėtai, namų senbuvei, teko Bonzo mokyti nusistovėjusių taisyklių.
„Bonziukas prisijungė dar labai mažiukas, jis nežinojo, kaip čia kas veikia. Tai realiai labai daug ko iš Mėtos išmoko, nes Mėta tikrai yra dresuotas šuo ir ji žino, kur galima gulėti, ką galima daryti, ko negalima imti. Tai Bonzo pradėjo ją kopijuoti kaip beždžioniukas. Aišku, yra dalykų, kurių išmoko, kurių nereikėtų gal mokėti – kažkokie lojimai ant kitų šunų ir panašiai.
Pradžioje kūno kalba buvo tokia ganėtinai įsitempusi, Mėtos ypatingai – ji nenorėdavo jo prisileisti. Bet Bonziukas yra mūsų gerietis šeimoje ir jis ignoruoja net ir tas Mėtos reakcijas, jos tą kietą kūno kalbą. Jis tiesiog būdavo ateina prie jos ir atsigula. Ir ji į jį žiūrėdavo, o jis tiesiog: aš prie tavęs gulėsiu. Žodžiu, atrodo, kad labai atitiko jų charakteriai. Dabar jie yra geriausi draugai, vyšniukai, saldainiukai.
Mėta yra ta pagrindinė vadovė – ji visą laiką eina patikrinti pirma, jeigu reikia aploti, ji visą laiką pradeda. O Bo ją kopijuoja ir tuomet jau prasideda ta jų dviejų gaujos gynyba, namų saugojimas. O šiaip Bo, jeigu su žaislu žaidžia tuo metu, tai čia bus jo pagrindinis užsiėmimas – jis toks labiau žaidūnas, linksmutis, o Mėta yra tas šuo, kuris tikrai pirmas eis saugoti, patikrinti, žodžiu, tą savo darbinę funkciją atliks“, – sako L. Nelkinė.
Dresūra – privaloma
Pasiruošimo reikalavo ne tik naujo šeimos nario priėmimas. Daug darbo reikėjo įdėti ir su pirmąja augintine Mėta. Šeimininkė pasakoja, kad dresūros pamokos buvo privalomos.
„Su Mėta iš tikrųjų labai daug turėjome dresūros pamokėlių, skirtingose mokyklose – nuo darbinių iki grupinių, netgi reabilitacijos, nes jis nuo pat pradžių, kai pas mus atsidūrė, nelabai mėgo kitų šunų ir jos reakcijos buvo stiprios, tai mes tikrai nemažai susidūrėme su treneriais. Kadangi tiek daug praėjome patys ir po to jau daug skaičiau ir pati literatūros, tai jau su Bo tie visi pamatai buvo. Todėl su juo buvo daug paprasčiau. Jis, aišku, yra visiškai kitoks šuo, su juo nereikėjo dėti tiek pastangų, kad su kitais šunimis sudraugauti ir panašiai.
Tai Bo pagrindinėms komandoms išmokyti pritaikiau turimus pamatus ir išmoktas pamokėles su Mėta. Aišku, į grupines pamokėles, tarkime, būna miesto šunų grupės, tokios kaip klasės, tai kartais einame ir su Bo. Jam sekasi puikiai – jis labai draugiškas ir kartais atrodo iš visų būna didžiausias ir grėsmingiausiai atrodantis šuo, bet būna didžiausias lepšis, nes nesupranta, kas čia vyksta, ko čia iš jo nori, sėdi ramus, niekur nejuda. Mažiukai šunys gal net labiau provokuoja. Tai Bo yra labai gero charakterio šuniukas“, – pasakoja L. Nelkinė.
Dresūra, kaip sako ji, yra būtina bet kuriam šeimininkui, kuris įsigyja ar priglaudžia beglobį augintinį. Tai, jos nuomone, padeda užmegzti santykį su šuniu ir suprasti, kaip veikia šių keturkojų pasaulis.
„Manau, kad treniruotės ir būtent tas darbas su profesionalais turėtų būti privalomas kiekvienam šeimininkui, o ypatingai tokių veislių kaip amerikiečių buldogai, kurie yra tikrai labai stiprūs šunys, kurie turi tam tikrų tendencijų saugoti tiek nuo šunų, tiek nuo kitų žmonių ir panašiai. Tai šunims tikrai reikia tos dresūros, aišku, kartais lengva tai apleisti, nes vis tiek – gyvenimas, darbai, visi skuba, visi lekia, bet kadangi šuo yra didžiulė atsakomybė, tai aš manau, kad kiekvienas šeimininkas privalėtų tokią duoklę atiduoti savo šuniukams.
Reikėtų bent pagrindus, bent kažkokią minimalią praeiti mokyklėlę, kuri tikrai padės suprasti daugiau apie šunų kalbą, suprasti apie kitus šunis, kas yra priimtina, netgi kokios yra mandagumo taisyklės, nes daugybė šeimininkų, net esame ir mes susidūrę, tiesiog ateina į parką ar į miškelį, paleidžia šunis nuo pavadėlio ir tiesiog jau kas bus, tas bus – jiems neberūpi. Šunims tai nėra gerai, nes jie gali ir išgąsdinti. Tai suprasti tas šunų, šeimininkų mandagumo taisykles žmonės tik iš tų treniruočių ir pamokėlių gali“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Atsižvelgia į augintinio poreikius
Tad akivaizdu, kad L. Nelkinės augintiniai, nors ir tos pačios veislės, yra labai skirtingi. Būtent dėl šios priežasties šeimininkė stengiasi atsižvelgti į jų individualius poreikius – nereikalauti iš abiejų šunų to paties elgesio ir taisyklių. Be to, su abiem šunimis užsiimama ir skirtingomis veiklomis.
„Mėtos nesistengiu vedžiotis į jokias labai atviras vietas, kur būtų labai daug šunų, daug žmonių, nes jai yra sudėtingiau tokiose situacijose. Tačiau mes su ja daug vaikštome po miškus, nuošalesnėse vietose. O Bo šiuo klausimu neturi absoliučiai jokių problemų: gali būti tarp žmonių, tarp šunų, tarp vaikų, keliauja kartu su manimi į darbą, kur yra labai, labai mylimas.
Tai tiesiog adaptuojiesi prie šuns charakterio, prie tam tikrų silpnybių, stiprybių ir pasirenki, kaip teisingiau reikėtų į kur vesti, kada vesti, kad šuniukui nebūtų streso, nes vis tiek tas susidūrimas su kitais šunimis, pavyzdžiui, Mėtai – kainuoja daug streso. Tai mes stengiamės apsaugoti ją nuo to ir tuos susitikimus normuoti. Su Bo kadangi tokių problemų nėra – jis tiesiog visur ir visada yra šuo, labai universalus, tai su juo galima keliauti visur“, – teigia pašnekovė.
Laimei, yra vietų, kurias be galo mėgsta abu šunys. Viena tokių – Palangos paplūdimiai. Čia jie mėgsta žaisti ir lakstyti.
„Maudytis nemėgsta, kažkaip abudu šunys nėra maudūnai, prie vandens jie tiesiog pribėga, galbūt kojytės sušlampa, bet viskas. Mes pradžioje bandėme tiesiog pažiūrėti, ar plauks, kaip plaukia, tai atrodo moka, bet niekada patys nerodo iniciatyvos eiti pasimaudyti. Tai jie nėra vandens šunys. Esame keliavę ir į Dzūkiją. Tai Lietuvoje turbūt čia būtų pagrindinės mūsų kelionės, bet mėgstame ir vietinius miškus, pažintinius takus.
Mėta yra buvusi Austrijoje ir Italijoje prieš porą metų. Jai puikiai sekėsi, buvome kalnuose, kopinėjome po kalnus. Tikrai buvo labai smagi kelionė. Šuo, kuris nemėgsta kitų šunų, labai nustebino. Nes, pavyzdžiui, karvytes ir ožkytes pirmą kartą pamačiusi ji puikiausiai su jomis elgėsi. Ir atrodo, kad lyg pažinotų. Tikriausiai kažkoks vis tiek genetinis dalykas, kadangi iš tolimų laikų ateina tos fermos, ūkių ir gyvulių saugojimas, tai galbūt jai toks gyvulys nėra jau toks baisus ir ji žino, kad nereikia kažkaip į jį reaguoti, priešingai, nei būna su šunimis“, – svarsto Mėtos ir Bonzo šeimininkė.