Budapešte esančio Eotvos Loranto universiteto Etologijos fakulteto tyrėjai atliko tyrimą, aiškindamiesi, ar kai kurių veislių šunys iš tiesų kaukia dažniau ir ar tai susiję su tuo, kad jie genetiškai artimi vilkams.
„Kai šunys tapo naminiais gyvūnais, šunys atitolo nuo vilkų, jie tapo artimesni žmonių bendruomenei, jiems nebereikėjo laikytis gaujoje kaip vilkams“, – sako Eotvoso Lorando universiteto tyrėjas Tamasas Farago.
Eotvoso Lorando universiteto tyrėja Fanni Lehoczki su kolegomis tyrinėjo, kaip šunų veisė, amžius ir lytis turi įtakos jų polinkiui kaukti: uždaroje laboratorijos patalpoje 68 grynaveisliams įvairių veislių šunims įjungė 3 minučių trukmės vilko kaukimo įrašą ir stebėjo, kokia bus šunų reakcija. Eksperimente dalyvavo 28-ių veislių šunys – šiba inu, Sibiro haskių, Aliaskos malamutų, pekinų, bulterjerų, bokserių ir kitokių veislių.
„Svarbiausias pastebėjimas – kad šuns veislė turi įtakos. Tai yra, genetiškai vilkams artimesnių šunų veislės dažniau kaukia, be to, rodo daugiau streso požymių nei šunys, kurie ne tokie artimi vilkams“, – sako F. Lehoczki.
Tiesa, etologės teigimu, dažniau kaukia vyresni nei 5 metų amžiaus šunys. Tarp jaunesnių įvairių veislių šunų skirtumų nepastebėta, todėl tyrėjai numatė atlikti daugiau tyrimų.
Vyresni senesnių veislių šunys kaukdavo ilgiau ir rodė daugiau streso požymių, o naujesnių, vėliau išvestų veislių šunys daugiau lojo.
Tyrimo išvadomis, tų veislių šunys, kurie kaukia dažniau, rodo ir daugiau streso požymių: žiovauja, virpa visu kūnu, laižosi, kasosi. Tai – pirmas tyrimas apie šunų kaukimą.
„Kita mus dominusi reakcija – reakcija į stresą. Stebėjome, ar šunys rodo kitus streso požymius – ar žiovauja, dreba, kasosi, laižosi; pamatėme, kad jie tai darė dažnai. Padarėme išvadą, kad streso požymiai būdingesni tiems šunims, kurie dažniau kaukia“, – sako F. Lehoczki.